Tiesa, bėdą nujaučiau jau nuo pat ankstyvo ryto. Tik nubudus kažkodėl neramiai daužėsi širdis mano krūtinėje, tarsi bylodama, kad laukia kažkas negero. Vis negalėdama atsigauti, nusprendžiau keliauti į pramogų centrą ir taip prasiblaškyti (...).
Vos įėjusi į prekybos centrą, akis užkabino būrys vaikų, kurie nerimastingai lūkuriavo eilėje. Pamaniau, kad vyksta kažkas nepaprasto. Gal dovanas dalina ar šiaip koks renginys. Nesusivaldžiau ir priėjau prie vaikų būrio, taip pat smalsaudama išvysti, kuo gi tie vaikai taip susidomėjo.
Visi stovėjo eilėje prie kažkokios dantračių dėžės ir kažkokiu stebuklingu būdu pasigamindavo ženkliuką. Žinoma, nieko nemokamo nėra, tad ir šiuo kartu reikėjo į dėželę įmesti pinigėlius – 2 litų ir 1 cento monetas. Na, 2 litai - kaip ir mokestis už girnų pasukimą, bet kam gi tas 1 centelis reikalingas?
O ir ženkliukas, kurį pats pasigamini, atrodo tarsi išniekintas centelis. O dieve, net susvirduliavau. Širdis neklydo. Ši dėželė yra nacionalinės valiutos gadintoja. Ir dar ja darkyti 1 centelio monetėlę mokomi mūsų vaikai? Neiškenčiau ir pravirkau.
Verkiau aimanuodama, negalėjau tvardytis, o paaugliai tik tyčiojosi iš manęs, kad neva čia tik vienas centas. Bergždžiai bandžiau aiškinti, kad nevalia Lietuvėlės pinigus gadinti, kad juos turime gerbti. Niekas manęs neišgirdo, niekas neklausė (...). Ar galima nacionalinę valiutą paversti į ženkliuką? Išbučiuoju kiekvieną rastą gatvėje pinigėlį,o čia tokios patyčios...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!