Prancūzės atradimai Lietuvoje: gamta, cepelinai ir nemaloni žiema

 (8)
Vasaros vidurys – sudėtingas laikas jaunimui ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vieni užveria mokyklos, gimnazijos, kiti – universiteto ir kolegijos duris, tačiau visus vienodai kamuoja tas pats klausimas – o kas toliau? Vienas iš pasirinkimų, apie kuriuos pastaraisiais metais kalbama vis dažniau – savanorystė.
Emilie ir mama

Neatlygintinai dirbti jaunimas gali ne tik savo, bet ir užsienio šalyje, taip geriau pramokdamas užsienio kalbų, pažindamas naujus žmones ir kultūras. 26 metų prancūzė Emilie į Lietuvą savanoriauti „Lietuvos Carite“ atvyko prieš devynis mėnesius. Nors pamatyti ir patirti teko visko, mergina džiaugiasi nepabūgusi palikti įprasto gyvenimo už nugaros ir metams išvykti savanoriškai dirbti psichinę negalią turinčių neįgaliųjų dienos centre Kaune.

Savanorystės pradžia – su nerimu

Apie Europos savanorių tarnybą Emilie pirmą kartą išgirdo ir šia idėja užsidegė jau prieš kelerius metus, tačiau prieštaravo tėvai. „Anot jų, pirmiausia turėjau baigti mokslus, o tada jau galėjau daryti ką panorėjusi“, – pasakoja mergina. Iki studijų pabaigos planai užsimiršo, tad slaugės išsilavinimą įgijusi Emilie pradėjo dirbti ligoninėje. „Tačiau po trejų metų darbas pabodo: pritrūko iššūkių, grįžo noras keliauti, pamatyti, sužinoti... Prisiminiau EST ir ėmiau ieškoti daugiau informacijos internete“, – prisimena ji.

Nors iš pradžių mergina nežinojo, kokioje srityje norėtų dirbti, bet savanorystės koordinatorės užduoti klausimai paskatino susimąstyti ir apsispręsti, ką iš tikrųjų geriausia mokanti, gebanti ir ką pati norinti patirti. „Teko daug permąstyti, kol galiausiai supratau, kad geriausių rezultatų pasiekčiau per daug nenutoldama nuo savo jau įgytos patirties. Prieš išvykdama dirbau medicinos seserimi vienos didžiausių miesto ligoninių psichiatrijos skyriuje, todėl ir Lietuvoje pasirinkau darbą su neįgaliaisiais. Savo pasirinkimu nenusivyliau”, – džiaugiasi Emilie.

Savanoriauti mergina buvo priimta į du projektus, vienas iš jų buvo vykdomas Graikijoje, kitas – Lietuvoje, „Lietuvos Carito“ organizacijoje. Ji puikiai prisimena rinkimosi akimirkas: „Apžiūrėjau internete abiejų šalių nuotraukas. Lietuva pribloškė gamta, vaiskia žaluma, tuo tarpu Graikija pasirodė neišvaizdi ir pilka, vienintelis jos privalumas pasirodė šiltesnis klimatas. Atvykti čia man ir šiaip buvo įdomiau: Graikija palyginti netoli nuo Prancūzijos, ten nuvykti galima bet kada, joje yra apsilankę daugelis draugų, pažįstamų, o kai kalbi apie Lietuvą – jie nustemba, susidomi, nes žino labai nedaug“.

Mergina sako ir pati iki savanorystės žinojusi tik kur Lietuva yra, ir kaip vadinasi jos sostinė, tačiau juokdamasi prisipažįsta, kad ir šiuos dalykus pirmą kartą prieš gerą dešimtmetį išgirdo tik dėl Europoje nuskambėjusios istorijos apie prancūzų dainininką Bertraną Cantą, Vilniuje nužudžiusį savo draugę aktorę.

„Kai iš oro uosto atsakingo darbuotojo buvau atvežta į butą Kaune, kuriame dabar ir gyvenu, jame jau laukė „Lietuvos Carito“ EST savanorių koordinatorė, su kuria galėjau bendrauti angliškai, todėl natūralus nerimas po truputį nuslopo“, – šypsodamasi pasakoja ji. Dar labiau užtikrinta mergina teigia pasijutusi, kai suprato, kad gyvens centrinėje miesto dalyje, kur ne tik viskas, kas svarbiausia, yra pasiekiama ranka, bet ir galima naudotis nemokamu bevieliu internetu. Susipažinusi su kitais savanoriais, pamačiusi būsimą darbo vietą vietoje nerimo mergina jau pajuto entuziazmą, susidomėjimą ir norą patirti daugiau.

Savanorystė – nauja patirtis

Merginos teigimu, darbas, kurį dirbo Prancūzijoje, ir patirtis savanoriaujant čia labai skiriasi: „Pas mus labiau koncentruojamasi į medicininę pagalbą, netgi dienos centruose yra daugiausia vienas socialinis darbuotojas, o centre, kuriame dirbu Lietuvoje, socialinis darbas su pacientais yra pirmoje vietoje. Negalėčiau tvirtinti, kad kažkuri struktūra yra geresnė už kitą: svarbiausia, kad su žmogumi dirbama, siekiama vis geresnių rezultatų, rūpinamasi jo visapusiška gerove, jis nepaliekamas likimo valiai.“

Emilie manymu, savanorystės „Lietuvos Carite“ patirtis jai pravers ir grįžus į Prancūziją bei ieškantis naujo darbo: „Grįžusi nebenorėčiau dirbti ligoninėje, labiau patiktų darbas dienos centre, tačiau tokių darbų nori visi: darbo valandos čia patogesnės, įprastai laisvi savaitgaliai. Todėl konkurse dėl darbo vietos didelis privalumas būtų tai, kad dienos centro tipo įstaigoje jau dirbau, nesvarbu, kad neatlygintinai. Be to, ne tik išmokau kalbėti lietuviškai, bet ir gerokai pralavinau anglų kalbą“. Mergina pasakoja, kad ligoninėse Prancūzijoje dirbti sunku: darbo krūvis milžiniškas, laiko suteikti kokybiškoms paslaugoms visuomet stinga, o jeigu kažkas nutinka negerai – kaltas lieka slaugytojas, o ne sistema.

Emilie prisimena, kad darbo pradžioje kildavo problemų dėl kalbos barjero: angliškai kalbėjo tik keli centro lankytojai, o ir jie nesilankydavo centre kasdien. Vėliau, pradėjusi lankyti pagal savanorystės programą privalomus lietuvių kalbos kursus, ji po truputį ėmė bendrauti ir lietuviškai. „Aišku, iki puikaus kalbos mokėjimo man labai toli, bet paprastesnėmis temomis susikalbėti galiu, kalbančius kitus suprantu beveik visuomet – tik ne tada, kai jie kalba itin sudėtingomis temomis, arba taria žodžius labai greitai – pavyzdžiui, per radiją apskritai galiu suprasti tik orų prognozę“, – kvatoja mergina. Apskritai lietuvių kalba jai patinka, nors ir skiriasi nuo mano mokamų prancūzų ir anglų kalbų. Daugiausia problemų, savanorės teigimu, jai kelia kaitomos galūnės, kurias reikia teisingai pritaikyti ir suderinti. Emilie prisipažįsta šiek tiek bijanti, kad grįžusi namo pamirš, ką išmoko, todėl jau kurianti planus, kaip praktikuotis ir toliau: „Mano gimtajame mieste yra keletas lietuvių, tad jau kalbėjome, kad reikėtų man grįžus kas kiek laiko susitikti ir kalbėtis lietuviškai, gaminti lietuvišką maistą“.

Lietuva – ramybė, saugumas ir gardus maistas

Itin smulkaus sudėjimo mergina nustebina pareikšdama, kad itin mėgsta lietuviškus patiekalus. „Dabar itin pamėgau gaminti varškės apkepą – jis paprastas, bet labai skanus, galėčiau valgyti kasdien. Prancūzijoje nėra nieko panašaus, netgi nesu tikra, kad pas mus galima įsigyti varškės – niekada neteko matyti jos parduotuvėse. Tačiau Lietuvoje man pritrūksta sūrių – čia jų nedaug ir jie palyginti brangūs, tad gabalėlį kitą nusipirkti sau leidžiu tik mėnesio pradžioje. Man patinka cepelinai, tačiau jie gana sunkiai virškinami, todėl karštu oru jų privengiu. Bet žiemą jie – puikiausias patiekalas! Daugelį patiekalų pirmą kartą paragavau per pietus dienos centre – jei patikdavo, prašydavau kolegų arba pacientų, kad paaiškintų, kas tai, iš kokių produktų pagaminta, kaip pasidaryti namuose. Taip ir šaltibarščių išmokau pasidaryti, karštomis dienomis man jie labai patinka“, – pasakoja ji.

Keletui dienų aplankyti dukters buvo atvykę ir Emilie tėvai, kuriems mergina aprodė Kauną ir Vilnių. Anot merginos, jie buvo nustebę – apsilankyti čia jiems patiko labiau, negu tikėjosi prieš atvykdami. Savanorės mama šalį gyrė dėl to, kad čia galima atsipalaiduoti, nėra nuolatinio skubėjimo, bėgimo, žmonių minių kaip kai kuriuose didžiuosiuose Europos miestuose, palyginti daug gamtos, dideli parkai. „Tėvams labai patiko maistas, kuris pasirodė ne tik skanus, bet ir labai pigus, nors aš ir sakiau jiems, kad taip atrodo tik tuomet, kai atvyksti vos keletui dienų ir kainas vertini gaudamas europietišką atlyginimą“, - juokėsi Emilie. Lietuvoje merginą lankė ir draugai, dar keletas ketina atvykti artimiausiu metu.

Per šiuos metus Emilie turėjo galimybę ne tik parodyti Lietuvą giminaičiams ir draugams, bet ir pamatyti naujų dalykų pati: labai svarbia ir įdomia patirties Europos savanorių tarnyboje dalimi ji įvardija keliones, tiek su „Lietuvos Caritu“, tiek su draugais. Su kitais savanoriais mergina daug keliavo po Lietuvą, šiek tiek – po kaimynines šalis. „Iš aplankytų vietų man labai patiko Trakai, Palanga – tai nedideli, bet labai gražūs miesteliai“, – prisimena ji.

Paklausta, kad Lietuvoje labiausiai nepatinka, mergina iškart prisimena vos keli mėnesiai po atvykimo užklupusią žiemą. „Šaltis man nebaisus, bet kai taip anksti temsta, apskritai nėra jėgų ką nors daryti – norisi tik užsitraukti ant galvos antklodę ir miegoti iki pavasario“, – juokiasi ji.

„Lietuvos Caritas“ – tai organizuota geros valios žmonių, motyvuotų Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu ir humanistinėmis nuostatomis, veikla, kuria siekiama mažinti skurdą, socialinę atskirtį ir pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams tarnauti Kristaus dvasia. Jau beveik ketvirtį amžiaus organizacija rūpinasi vienišais senoliais, skurdžiai gyvenančiomis šeimomis ir vaikais, asmenimis su negalia, buvusiais ir esamais kaliniais, prekybos žmonėmis aukomis ir visais, kuriuos apleido viltis ir tikėjimas.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (164)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (133)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.