Po tragedijos Prancūzijoje: nustokite ginti visagalį dievą

 (242)
Nesu religingas asmuo. Nors nemažai tokių pažįstu. Bet tai nieko nekeičia. Nieko nekeičia net tai, ar dievas yra. Parašiau draugei idėjinį religinį paradoksą apie dievą, ir ši man atrašė, kad dievo nėra, o aš rašau, kad tai paradokse visiškai nieko nekeičia. Nustokite ginti visagalį dievą.
"Charlie Hebdo" viršeliai

Yra nemažai religijų, kur dievas yra itin personalizuotas, jis arba jo pranašai žmones mažų mažiausiai primena. Tarsi tai žmonės su supernatūraliomis, dievo suteiktomis dovanomis. Tai jie perskiria vandenį, tai prisikelia iš numirusių. Gal dėl vaizduotės trūkumo, gal dėl neturėjimo ką veikti žmogus galėjo sukurti tokį dievą. O gal tiesiog dievui žemėje trūko kompanijos, ir jis norėjo, kad ta kompanija būtų į jį bent kažkuo panaši. Visos tos mintys gali sutilpti vienoje galvoje, jos apžiūri abi barikadų puses, suteikia teisę tikėti ir tuo pačiu teisę netikėti.

Gana krikščioniški lietuviai kadaise slapta lankėsi bažnyčiose, pykdami, kad iš jų atima teisę tikėti (nors negalima dėti lygybės ženklo tarp nevaikščiojimo į bažnyčią ir netikėjimo, ką aš čia). Dabar ekstremistai atima priešingą – teisę netikėti. Ir ne tik tai. Tai taip pat ir teisės kelti klausimus, teisės juokauti, teisės turėti kitą nuomonę atėmimas. Nesvarbu, ar ta nuomonė provokuoja.

Nuomonė yra nuomonė, ir žodis yra žodis. Žodis gyvenimus keičia ir kreipia, bet ne atima. Ir jo jokiu būdu negalima lyginti su žmogaus gyvybe. Ne tik negalima, bet ir tiesiog nereikia. Tai yra beprasmiška. Nustokite ginti visagalį dievą. Aš nemanau, kad visagaliui dievui kils problemų pačiam apsiginti, jei tik jam norėsis. Nustokite prisidenginėti vardu to, kurį tai, ko gero, dar gali ir įžeisti. Ginti visagalį dievą – tai jau savaime jį žeminti, nes jis visagalis, o apsiginti negali. O jeigu nesigina, tai galbūt ir nenori? O jei toks visagalis, protingas, ir dar beprotiškai panašus į žmogų, tik neribotą, tai jo charakteriui turbūt nepakenktų ir krislas humoro.

Kas jam nepatiks, tikiu, pats galės ir nubausti. Ir neteiskite manęs, kad rašau jį iš mažosios. Jis pats galės nuteisti, jei jam tai bus svarbu. Galės nuteisti už tai, kad nešioju rožančius ir kryželius, nors nesu religinga (man tai tiesiog turi asmeninę simbolinę reikšmę). Tas lakstymas dievui po sijonu man primena savų nuodėmių išpirkimą. Dieve, duok, aš už Tave išvalysiu grindis, o Tu man atleisi, kad vakar melavau draugui.

Religinio ekstremizmo palytėta, tragedija šįsyk sukrėtė Prancūziją. Čia, kur jau šiandien, man rašant, iš vieno pieštuko atsiranda du, ir gedėdamas pasaulis dalijasi, kurdamas priešingą ir nenutildomą žiniasklaidos bangą, žuvo žmonės. Prie Vilniuje esančios Prancūzijos ambasados rusena daugybė žvakučių. Į sieną atremti pieštukai, tapę tragedijos simboliu, auka ir įkvėpimu. Vargšas Alachas, negalintis pats apsiginti! Jam turbūt dabar taip nesaugu ir neramu. Įsivaizduojat, kaip aš supykčiau, jei nupieštų mano karikatūrą...

Ir apskritai, koks egocentriškas, pasipūtęs ir savanaudis turi būti dievas, kad už vieną karikatūrą nuteistų tuos, kurie iš metų į metus tarnauja pasauliui, vesdami diskusijas. Čia kaip žudyti fotografą, nes tau nepatiko jo nuotrauka. Sako, dievas supratingas, rūpestingas, atleidžiantis, na, tai tikiuosi (o gal net to ir nenoriu, bet kodėl gi neparodžius gero takto?), kad ir jums atleis, nes čia jūs, ne kas kitas atrodo paklydusios avys, praradusios tikėjimą savo piemeniu, kuris nubaus, ką norės nubausti, ir išgelbės, kas jam atrodys gražu. Tai – ne jūsų rūpesčiai, tai dievo ir niekieno kito dilemos, jam rinktis, galų gale, jis vis tiek mažai turi ką veikti, gal tik kartais liguistai prisižiūri cirkų, kur po jo sijonu slėpdamiesi vaikai žaidžia dievus, tais dievais prisidengdami jie lieja kraują, žudo žmones, sukrečia valstybes.

Tais dievais prisidengdami jie pasijaučia svarbūs, teisūs ir vieninteliai, verti karalystės. Iki kurios, visa ką aplink griaudami, gali jau ir nenusikasti. Būtent todėl santykis su dievu turi, privalo būti asmeniškas, kur kiekviena dievo ir žmogaus pora sudaro skirtingus derinius, atskleidžia skirtingas savybes. Nes negalima imti ir nubraukti viso, kas buvo iki tol, vien dėl to, kad dievą parašei iš mažosios. Tai paprasčiausiai neprotinga, o proto dievui trūkti, visgi, neturėtų. Kaip ir viena karikatūra neturėtų atsverti viso žmogaus gyvenimo, iki tol suneštos naudos.

Pažįstu labai šviesių žmonių, kad ir savo pradinių klasių tikybos mokytoją. Žmonių, kurie išties gyvena tuo, kuo tiki, ir tai jau savaime yra šventa. Visose tose religijose pažįstu bent po žmogų, kuris nesmerkia, netempia, nedraudžia, bet veikiau įkvepia savo buvimu. Ir greta stovinčios kvailos avys visą tą įvaizdį bukina. Ne tik Koraną skaitant tiesiogiai galima rasti aršių minčių. Tokiuų eilučių galima rasti ir Biblijoje, pasistengus žiaurumo galima išieškoti ir Bhagavadgitoje. Bet jei jau žmogus sutvertas pagal dievo paveikslą, tai mažiausia, ką jis turėtų daryti, yra mąstyti pats.

Jei dievas visagalis, jo protas neribotas, ir bent „n-tąją“ jo dalį žmonės turėtų perimti. Nustokite ginti visagalį dievą. Jam nereikia jūsų gynybos. Jis nėra neįgalus. Nėra kvailas. Nėra vaikas. Pagal visus šaltinius, jis senesnis už bet ką, ką esate sutikę. Per tą laiką jau tikrai išsiugdė ir bent šiokį tokį humoro jausmą. Ir net jei tas humoras kažkam atrodytų nejuokingas, labai nevykęs, jis turi teisę egzistuoti šioje žemėje.

Jei viską darote teisingai, ėmus jus kvestionuoti, niekam nekils abejonių, būkite ramūs. Nejuokinkit dievo savo kvailais pasiteisinimais. Tegu tie, kurie krito nelygioje – nes išvis neturėjusioje įvykti – kovoje už žodžio laisvę, ilsisi ramybėje. Tegu nebūna pamiršta tai, kas mums šiomis dienomis taip beatodairiškai primena: laisvė neturėtų būti priimta už gryną pinigą, laisvė neturėtų būti priimta lengva galva. Ta kova vyksta kasdien, mes jos dažnai nematome, kartais ji prasiveržia baisiausiais arba gražiausiais įvykiais, kartais sudrebina visą pasaulį.

Parduotuvėje perku gėlę, pardavėja klausia, ar suvynioti nuo šalčio, sakau, nereikia, ji į mane keistai žiūri: „Jei nešit per lauką, reikia suvynioti“. „O, – sakau, – šita lauke ir liks.“ Ant grindinio, greta daugybės laisvės simbolių, dedu gėlę, su drauge uždegame po žvakę, akimirką rymom žiūrėdamos, ir žinom – tą akimirką visas pasaulis, kaip vienos širdies dūžiai, skanduoja: „Je Suis Charlie“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo mintimis, papasakoti savo istoriją? Tai galite padaryti žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (164)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (133)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.