Besitreniruodamas sulaukiau eilinio skambučio ir viskas tik „pykšt“ iš galvos – sėdau ant dviračio ir nudūmiau savais keliais pabendrauti gyvai. Bet dokumentai bei visa kita liko gulėti ant to nelemtojo treniruoklio, o po ilgos darbo savaitės mintys jau skraidė padebesiais, nežinia, kas man galvoje...
Praėjus valandai, gal ir daugiau, sulaukiau skambučio iš nepažįstamo numerio – dar galvojau, kas čia gali būti tokiu metu, kas čia skambina. Paklausė vardo, pavardės, aš lengvai nustebau, bet skambinusiajam atsakiau, kad su tuo asmeniu, apie kurį kalba, jie ir bendrauja, dar pagalvojau, kad, neduok dieve, darbo reikalais skambina. Ir tik tuomet skambinusysis uždavė klausimą, ar nieko nepasigedau.
Aš taip lengvai atsakiau, kad ne, ir tada man priminė tą nelemtąją piniginę, kurią palikau ant treniruoklio. Tuomet išmušė lengvas prakaitas, išgąstis. Staigiai atsakiau, kad tuoj būsiu vietoje ir paprašiau palaukti.
Labai noriu padėkoti jums, žmonės, kurie grąžinote mano piniginę, kurioje buvo mano dokumentai, pinigai ir t.t. Išsiblaškęs net nepaklausiau nei jūsų vardo, nei pavardės, ir jaučiuosi labai skolingas, kad taip padėjote, ir tikiuosi, kad tokių žmonių yra daugiau.
Žmonės, būkite draugiški vieni kitiems, nes daryti gera kitam yra kilnu ir teisinga, nebūkime priešais, būkime draugiški. Linkiu jums visa ko geriausio, o šeimai, kuri man pasakė apie pamestus daiktus, linkiu pasakiško savaitgalio Birštone!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Kviečiame jus rašyti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“.