Kvalifikacijos aukštumos nebekelia pasitikėjimo. Juk aš – tik paprastas žmogus, ne prezidento ar premjero vaikas, kuriuo būtų rūpinamasi, neturiu milijonų, nors skausmai dar didesni nei išlepintų vaikelių, aplink kuriuos šokinėja dešimtys seselių.
Istorija. Naktis. Atsikėliau, nuėjau iki tualeto, pradėjo skaudėti pilvo apačią, negalėjau toliau užmigti, kol galiausiai nebegalėjau atsistoti, pradėjo akyse tempti. Prikėliau vyrą ir liepiau iškviesti greitąją pagalbą. Atvažiavo greitoji pagalba. Išsivežė. Ligoninėje liepė padaryti šlapimo ir kraujo tyrimus, daug klausimų kilo, ar nesu nėščia, deja, nesilaukiu. Atlikti tyrimai buvo geri. Darė organų echoskopiją. Viskas gerai.
Galiausiai nusiuntė į ginekologijos skyrių, daug pasakė, bet kodėl taip skauda, nežino. Išleido namo, įtarė cistitą, šlapimo uždegimą, nors šlapimo tyrimas to nerodė. Praėjo trys savaitės – skausmai vėl atsirado. Nedelsiant nuvykau į savo polikliniką su ligoninės išrašu. Priėmė budinti daktarė, pamatė, kad dubenyje buvo vandens, iš karto nusiuntė pas ginekologę. Ji pažiūrėjo ir sakė: „Vaikeli, baisus uždegimas gimdos kaklelio audinių, nežinau, ar vaistais pavyks išgydyti“. Liepė gerti juos ir žiūrėti, ar gerėja, jei ne, reiks važiuoti tiesiai į ligoninę. Aš labai vyliausi, kad pagerės, nes jei paklaustumėt, ar norėčiau į ligoninę, tai tikrai ne...
Ačiū Dievui, kad man tie antibiotikai padėjo, nors ir yra šalutinis poveikis, bet tiesa viena – tris savaites vaikščiojau su dideliu uždegimu, jei būtų atsitikę baisiausia, negalėčiau susilaukti vaikų. Dar baisiau – kas už tai man kompensuotų? NIEKAS! Nes vaikas man – visas gyvenimas...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Jūsų patirtis – panaši? Pasidalykite ja el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Sveikata“.