Tad vis dėlto, kokios gyvenimo sąlygos yra bendrabučiuose? Jos atitinka lūkesčius ar ne? Kambariuose vyrauja pelėsiai, o gal yra išklotas prabangus linoleumas? Ir iš viso, gyventi barake yra įmanoma?
Jolanta, pirmakursė
Barake gyventi gera, nes yra fainų žmonių ir pigiau nei, tarkim, nuomotis butą. Aišku, kartais erzina triukšmas, na, ir patalpas galėtų valyti dažniau. Nes būna tokių atvejų, kai smirda visas aukštas.
Justina, ketvirtakursė
Šiaip, gyvenimas bendrabutyje yra būtinas studijuojant. Bent aš taip manau. Tai puikus priedas prie studentiško gyvenimo, vadinamo studentavimo. Buvo linksmiausia pirmam kurse: daug naujų pažinčių, balių, naktinių filmų žiūrėjimų.
Mes organizuodavomės įvairius vakarėlius, pavyzdžiui, prieš Kalėdas susinešėm kėdes, aparatūrą ir virtuvėje vyko puikus atsisveikinimo vakarėlis. Taip pat visi gimtadieniai būdavo griausmingai paminimi.
Vienais metais mūsų barake net vyko Kalėdų vakarėlis – diskoteka sporto salėj. Nebuvo įspūdinga, bet tai dar vienas ženklas, kad bendrabučio gyventojai – bendruomenė. Ir tikrai būdavo smagūs rytai, kai su kavos puodeliu gali nueiti pas kaimyną, pasipasakoti, kaip praėjo savaitgalis.
Didžiulis bendrabučio privalumas yra ir informacijos sklaida. Labai greitai sužinai naujienas apie universitetą, be to, lengviau gauti reikalingus užrašus iš kursiokų ar egzaminų atsakymus iš vyresnių kolegų. Taip pat smagiau ruoštis atsiskaitymams ir egzaminams, nes mokymasis visai kitoks ir, verta pastebėti, gal net produktyvesnis nei užsidarius vienam kambary kalti viską mintinai.
Karolina, pirmakursė
Barake gyvenasi geriau nei tikėjausi. Didžiausias privalumas, jog kaimynai paslaugūs bei padorūs tiek, kad net pasimokyti yra įmanoma. Smagu, kad dušai tvarkingi, karšto vandens yra ir plastikiniai langai sudėti, tik gaila, kad pro juos kiaurai vėjas šniokščia.
Džiugu, kad yra valytojos, kurių dėka netenka gyventi antisanitarinėmis sąlygomis. Na, o minusas yra tik šalti kambariai, bet žinojom, kur einam, tad jei jau išgyvensi žiemą bendrabutyje – tai gali būti tikras, kad išgyvensi viską. O ir šiaip bendrabuty niekada nesijauti vienišas.
Vytenis, ketvirtakursis
Kas man asmeniškai bendrabutyje yra nepatogumas – tai tualetai. Jokio privatumo. Galėtų bent normalias „kabinas“ padaryti. Antroje vietoje tikriausiai reiktų paminėti problemą su pelėsiais. Galėtų remontą kokį padaryti (nuo caro laikų kambariai neremontuoti) tuo pačiu galbūt išeitų ir atsikratyti pelėsių.
Taip pat galėtų normaliai šildyti kambarius, nes be šildytuvo neįmanoma šaltuoju sezonu. O, kai studentai juos įsijungia, tada išmuša saugiklius ir sėdim be elektros. Sunku net vandens arbatai užsivirinti.
Povilas, pirmakursis
Na ką, virtuvės stalai geri, dujinės pusė velnio, orkaitės neveikia, tad nėra ką ir sakyti. Tualetai ir dušas tragiški. Kambarys pusėtinai: langai košia kiaurai, bet šiaip neapibėgęs, neapipelijęs, tarakonų ir kitokių gyvių nėra. Išvada: iki „Radisson Blu“ toli, bet gyventi galima.
Eglė, ketvirtakursė
Bendrabutyje gyvenu ketverius metus ir galiu tvirtai pasakyti, kad čia man patinka. Pagrindinis gyvenimo bendrabutyje pliusas – studentai. Niekur kitur nepatirsi, ką reiškia bendrai gaminti vakarienę, drauge mokytis ir smagiai pabūti kartu su „barako chebra“.
Žinoma, yra ir kita obuolio pusė, o ji dažniausiai papuvusi. Asmeninė erdvė čia ribota arba jos visai nėra, kadangi kambaryje gyvena dar du asmenys (priklauso nuo kambario). Patikėkite, geri santykiai su kambario draugais yra tikras menas ir ne visiems pavyksta jo išmokti. Apie higienines sąlygas diskutuojama nuolat ir galiu pasakyti tik viena – jas reikia gerinti. Gyventi bendrabutyje smagu, tačiau reikia jausti, kada ateina laikas jį palikti.
Žinoma, kad ne viskas bendrabučiuose yra tobula. Reikia prisiminti tai, jog gyveni ne penkių žvaigždučių viešbutyje. Bendrabučiai tikrai reikalauja bent jau minimalaus remonto, bet gyventi yra įmanoma. Taip, kvapai, sklindantys iš tualetų savaitgalio metu nėra patys maloniausi.
Erzina ir tai, jog grįžęs vėliau turėsi lipti laiptais, nes liftai jau neveiks, o tai nėra taip smagu, kaip atrodo, jeigu tu gyveni dvyliktame ar šešioliktame aukšte. Tenka susitaikyti ir su triukšmu arba įsijungiančiomis gaisro sirenomis (nors gaisro nematyti).
Na, o kambariuose neretai būna įsimetęs pelėsis, kurį galima dekoruoti savo nuotraukomis ar gamtos peizažais. O iš tikrųjų viskas priklauso nuo pačių žmonių, gyvenančių aukšte bei svarbiausia, nuo tavo kambario draugų. Reikia žinoti, jog gyveni ne vienas ir privalai laikytis bent jau minimalių taisyklių, kurių dėka ir tu, ir kiti jaustųsi gerai.
Tikriausiai ne vienam susidaro įspūdis, kad gyvenimas bendrabutyje tikrai neprimena šiltų bei jaukių tėvų namų. Tačiau norint, galima įžvelgti ir nemažai teigiamų, netgi smagių dalykų. Pavyzdžiui, pritrūkus druskos ar gabalėlio dešros, bet kuriuo paros metu gali belstis į pirmo pasitaikiusio kambario duris ir prašyti pagalbos (dažniausiai tau ją suteiks, tik dėl dešros reikia būti atsargiam, juk visiems norisi valgyti).
Barake nereikės sukti galvos dėl konspektų, knygų, užrašų ir visų kitų mokslinių dalykų, nes kažkuriam aukšte tikrai rasi bent vieną žmogų, kuris studijuoja tą patį, kaip ir tu. Tereikės susipažinti ir jis pats pasiūlys tau savo pagalbą.
Pliusas dar ir toks, jog bent jau žymiajam Saulėtekyje nėra piktų budinčiųjų ir nereikia, kaip pelenei grįžti iki dvyliktos valandos vakaro tam, kad galėtum įeiti į savo namus (pridedi savo magnetinį raktą ir gali laisvai suktis pro grotas).
Taigi, galime daryti išvadą, jog visur gyventi yra gerai. Net ir bendrabutyje: juk svarbiausia yra turėti stogą virš galvos.
