Prieš beveik penketą metų joje tragiškai žuvo mano mama ir nuo to laiko šis žemės lopinėlis su namuku liko praktiškai neprižiūrimas. Todėl nusprendžiau bent kiek aptvarkyti aplinką (išpjauti, išgenėti be jokios tvarkos želiančius vaiskrūmius, vaismedžius ir t.t.), pakūrenti krosnį, kad pradžiūtų namas ir „neįsimestų“ pelėsis.
Taigi, sodyboje praleidau praktiškai visą savaitę. Kūrenau, dirbau... Taip atėjo sausio 10 d., penktadienis. Kadangi šios dienos vakare buvau suplanavęs važiuoti namo ir šiaip oras buvo švelniai tariant nedėkingas lauko darbams, apie vėlyvus pietus ėmiau ruoštis kelionei namo. Surinkau įrankius ir įvairius daiktus, sunešiau juos į sandėliuką, užrakinėjau visas patalpas į kurias jau nebeeisiu.
Paskutinis likęs darbas – išleisti vandenį iš šildymo sistemos, kad sodybai likus vėl vienišai joje neužšaltų vanduo. Taigi rūsyje atsukau už tai atsakingą kraną, užrakinau duris ir užlipau į namo antrą aukštą persirengti. Persirengiau, ir kadangi dar buvo likę kiek laiko iki autobuso prisėdau ant kėdės kambaryje, kurį šeimoje vadiname „mamos“ ... Kuriame ji ir buvo rasta negyva...
Apniko įvairiausios mintys. Apie praeitį, mamą, šią sodybą, namą ir begalę kitų dalykų. Taip beskendint mintyse tiesiog fiziškai pajutau, kaip iš namo traukiasi šiluma. Pirma tai pajutau veidu, vėliau tas pojūtis perėjo ties liemeniu ir galiausiai į pėdas... Mintyse padariau išvadą: „išbėgo karštas vanduo iš radiatorių...“. Nors, žinoma, šios mintys labiau susiplakė su mintimis apie mamą, jos žūtį, o ne kažkokiais ten radiatoriais ir karštu vandeniu juose.
Žvilgtelėjau į laikrodį, atsistojau, užrakinau paskutines duris ir patraukiau į autobusų stotelę. Žirgliojant pažliugusiu miško keliuku, kuris veda link sodybos pasidarė liūdna. Tiek dienų čia praleista su mama gelbėjant jai įvairiuose ūkio darbuose... Kiek paėjęs gryžtelėjau per petį į už nugaros likusį namą.
Kadangi ne itin buvau patenkintas nudirbtų darbų kiekiu kažkaip mintyse ėmiau atsiprašinėti: „Nepyk mama, neišėjo nudirbt, kiek norėjau. Matai pati koks oras... Bet, mama, aš grįšiu ir iki pavasario bent darbus aplink namus užbaigsiu. Iki, Mam“. Taip bekalbant nusigręžiau nuo namo ir žengus dar vos keletą žingsnių mane net šoktelėti privertė garsus kažkokio sunkaus daikto tėkštelėjimas į žemę. Pėdomis net virptelėjimą pajutau. Atsisukęs pamačiau, jog ant žemės nukrito palei kelią augančio ąžuolo šaka storumo sulig mano koja (sveriu apie 95 kg). Štai ir vertinkit, kaip norit...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!