Artėja nauji mokslo metai, studentai ieško kambarių, butų, draugų kartu gyventi. Šiais metais ir aš sugalvojau, kad nusibodo man gyvenimas bendrabutyje – noriu naktimis ramiai miegoti, taigi pradėjau ieškoti kažko padoraus ir nebrangaus.
Pasiskambinau savo tetai, gyvenančiai Kaune (mano studijų mieste), išsišnekėjome, sako: „Mano draugė docentė, informatikos dėstytoja kaip tik nuomoja kambarį kažkur vienoje gatvėje. Duosiu telefono numerį, susiskambinsite.“
Su mama susisiekėme su docente (keista, iki šiol maniau, kad docentai ir šiaip dėstytojai turėtų būti protingi ir šiaip padorūs žmonės). Labai šneki moteris. Papasakojo, kad kambariukas nedidelis, bet jaukus, bendrabučio tipo name. Šalia kaimynai ramūs ir geri. Dušas bei tualetas bendri, o virtuvės nėra, tačiau kambary yra virdulys ir elektrinė plytelė maisto gaminimuisi, šaldytuvas (sugedęs, bet žadėjo sutaisyti). Visi reikalingi baldai yra. Anksčiau ten gyvenęs studentas gaminosi maistą, todėl atsiradęs specifinis kvapas, bet, pamanėm, išvėdinsim, iškvėpinsim... „Norėčiau už kambarį 200 Lt, – pasakė savo sąlygas docentė, – o mokesčiai nėra dideli. Kaina žiemą daugiausiai 180 Lt.“
Pagalvojom, kad tikrai geras variantas, važiuojam apžiūrėti! Buvo sekmadienis, susitarėm susitikti antradienį vakare, apie 18 val. prie to namo, o mes, išvažiuodami iš Marijampolės, jai paskambinsim, kad ir ji spėtų atvykti. Pokalbio pabaiga: „Aš, žinokit, sulaukiu daug skambučių iš kitų, tai galiu jau jiems sakyti, kad išnuomota?“. Sakom, 90 proc. – taip!
Internetas visagalis – radau Kauno docentės skelbimą portale: 13 kv.m, šildymas centrinis, viskas sutampa, numeris taip pat. Tik komentaruose kažkas paklausė, kokia kaina su mokesčiais žiemą, atrašyta žmogaus, pasivadinusio „nuomininku“: apie 500-600 Lt. Galvojam, na, įdomiai...
Ir atėjo antradienis. Su nekantrumu laukiau, kai pamatysiu savo kambarį. Dar kartu ir tetą iš Kauno pasiėmėme – jos gi draugės, gal dėl nuomos mokesčio nusiderės. Paskambinom prieš išvažiuodamos, kad po 50 min. būsim. Prie namo buvom truputį anksčiau nei 18 val., pasiskambinom docentei, sako, esu kamštyje, bet jau nebetoli, greitai būsiu. Laukiam. Ilgai laukęs, dar palauk... Moterėlė atsirado po pusvalandžio. Sako: „Autobuso grafiką pakeitė, nesusigaudžiau, kur esu.“
Kaunietė, maždaug 50 metų moteris... Įvedė į laiptinę: namas keturių aukštų, butas trečiame, bet ji vis tiek sugebėjo pasiklysti tarp aukštų. Gerai tiek, kad bent reikiamas duris rado.
Aš nesu įnoringa, man svarbu, kad gyvenama vieta būtų tvarkinga, bet nuo to, ką pamatėm, plaukai pasišiaušė. Įsivaizduokit, jei dabar būtų 1914-ieji ir vyktų karas, visi namai būtų sugriauti, tada GAL įmanoma ten prisiglausti, apsisaugojant nuo kulkų. Tas kambarys – batų dėžė- –daugiausiai 8 kv.m, sofutė – aš joje netilpčiau atsigulti (mano ūgis 1,71 m), dar įgrūsta komoda, didelė spinta, staliukas. Kėdės, nes kambaryje nėra vietos, dvi ant spintos užkeltos, dar viena – spintos viduje.
Sienos dekoruotos tamsiai žalios spalvos madingai apdraskytais tapetais, veidrodis toks, į kokį mano senelis žiūrėdamas skutasi kaime. Palubėse tyliai tūno voratinklius susisukę vorai, grindys išgraužtos kirvarpų, o durų kilimėlis – faneros plokštė. „Virtuvė“ – taburetė, ant jos patiestas pageltęs ir maisto likučiais aplipęs laikraštis, o ant jo – „buržuika“, atseit, elektrinė plytelė, kurią jaunystėje seneliai naudojo, surūdijusi kaip „Zaporožietis“. Šaldytuvas – automobiliuose žmonės laiko didesnius, toks 30 cm dydžio kubas. Prisipažįstu – tokį mačiau pirmą kartą gyvenime. O labiausiai man „patiko“ vonios kambarys: labai priminė siaubo filmą „Pjūklas“, panašioje patalpoje buvo kankinami žmonės.
Pirmiausia – nerakinimas vonios kambarys, pro jį galima patekti į tualetą. Nuoširdžiai sakau, pakelėje esantys lauko tualetai yra švaresni už esančius tame bendrabutyje! Tupiami, durys padarytos iš dailiai aptaškytų (leisiu pasireikšti skaitytojo vaizduotei, kuo) kelių dalių plokščių. Už šiuos apartamentus docentė prašė 200 Lt. „Ponia, už ką tiek mokėti? Už tai, kad tai ši gatvė (redakcijai pavadinimas žinomas – DELFI)? Ar jūs pati čia gyventumėte?“. Docentė išbalo, ją išpylė prakaitas, bandė derėtis: „Tai jūs siūlykit savo kainą“. Kokią dar kainą? Gyventi batų dėžėj, miegoti susirietus ir bijoti atlikti gamtinius reikalus?!
Puikiai suprantu, kad žmogus siūlo tai, ką turi. Bet kodėl visko nesutvarkius, na, bent jau neišvalius, galima padaryti kambarį įmanomu gyventi, juk XXI amžius! Be to, ji nuomojo per savo draugę, argi nebūtų buvusi gėda normaliam žmogui? Pasiteiravom, kodėl internete kaina buvo kita, nei ji mums sakė, o docentė pradėjo rėkti bei purtytis: „Aš to nerašiau, aš nerašiau, nežinau, kas rašė!“
„Tai pašalinkit, – atsakėm, – arba parašykit, kad informacija klaidinga.“ „Aš nemoku“, – atsakė. Ei, o tai kokio dalyko docentė esat – ar ne informatikos?!
Grįžom namo tylėdami, mintyse gyvendami tame kambaryje. Šiurpas ėmė, jei reikėtų tikrai ten gyventi. Beje, paskutinis studentas, ten gyvenęs prieš 5 ar 6 metus, turėjo būti labai drąsus. Kitą dieną docentė skambino ir atsiprašinėjo bei siūlė gyventi už dyką, tik mokesčius mokėti būtų reikėję. Aš esu sąžininga, norėčiau, kad ir kiti taip su manimi elgtųsi, o Docentei patarčiau dar pastudijuoti apie moralę, kad negąsdintų žmonių savo elgesiu bei kambariais iš siaubo filmo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nuomojamo būsto paieškos rugpjūtį kartais gali priminti klaidžiojimą po miškus, žiemą renkant žibutes: norai geri, pastangos milžiniškos, tačiau rasti niekaip nepavyksta. Į miestus suplūdę studentai tiesiog graibsto pasiūlymus, kol nuomotojai trina rankomis.
Būna visko. DELFI skaitytojai yra pasakoję, kaip būsto yra ieškoję pasikliaudami nuomos agentūra – ši paėmė pinigus ir pasiūlė butų sąrašą, kurių didžioji dalis jau buvo užimti. Kitiems skaitytojams buvo taip, kad susirinkęs užstatą ir pasirašęs sutartį, nuomotojas dingo, butą palikęs mamai, kuri apie tokią „nuomą“ nė neįtarė.
Išskirtinėmis istorijomis dalijasi ir tie, kuriems teko gyventi nuomojamame būste – vienas DELFI skaitytojas pasidalino pasakojimu apie gyvenimą su buvusiais klasiokais tarp šiukšlių kalnų ir kojinių kvapo. Portalas yra rašęs apie garbaus amžiaus klaipėdietę, į savo namus įsileidusią nuomininką – ji tapo naujakurio ir niekur nedirbančių dar trijų jo draugužių įkaite.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo istorijomis: kaip sekėsi ieškoti nuomojamo būsto, su kokiomis bėdomis ar džiaugsmais susidūrėte? Turite išskirtinius nuomininkus ar norite papasakoti apie pritrenkiantį bendrabučio kambario vaizdą? Laukiame Jūsų minčių!
Neliksite be dovanų – vienos istorijos autoriui padovanosime pusės metų žurnalo (pasirinktinai – „Panelė“, „Tavo vaikas“, „Cosmopolitan:, „Moteris“, „Mano namai“ arba „GEO“) prenumeratą. Laimėtojas bus paskelbtas rugsėjo 8 d.
Laiškus galite siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Butas“, spausdami šią nuorodą arba mintis išdėstydami žemiau. Nepamirškite nurodyti savo el.pašto adreso, kad laimėjimo atveju galėtume su Jumis susisiekti!