Tai, ką aprašysiu čia, esu pati atradusi ir patyrusi. Viskas prasidėjo ankstų pavasario rytą. Saulė kuteno rasotą žolytę, kartkartėmis paliesdama mano nosį pro skrybėlės plyšį, kurį kandys buvo sumeistravę. Nors kai kur dar sniegas buvo nenutirpęs, jau miške pražydo žibutės. Tad aš jų ir ėjau prisiskinti. Tikriausiai jau patys tą supratote...
Tokia nuostabi dienelė, o širdis kažkodėl tai spurdėjo neramiai... Gal dėl sapno, kuris mane šiąnakt aplankė, o gal nuo senatvės, kuri pasibeldė į mano sielą. Ar vienu, ar kitu atveju, vis tiek mano širdis nerimavo.Tiesa, buvau bepamirštanti papasakoti šios nakties sapną. Stoviu su baline suknele kažkokiam tai pobūvyje, o aplinkui - vien įžymūs žmonės: Žemaitė, Maironis, Basanavičius, Daukantas, Vydūnas bei Kudirka.
Ir visi šokame rateliu, dūkstame, trypiame polką su ragučiais. Bet staiga mane iš sapno ištraukė telefono skambutis. Pašokusi iš lovos išgirdau anūko balselį. Kad jūs būtumėte girdėję, koks jis susigraudinęs, koks liūdnas... „Močiute, - tarė jis. - Padariau avariją ir sužalojau žmogų, reikia atlyginti žalą“. „Ar sveikas tu anūkėli?“, - pasiteiravau išsigandusi. „Taip, močiute, aš sveikas, tik koja lūžo. Ar galėtum sumokėti nukentėjusiajam pinigėlius už padarytą žalą?“. „Be abejo, anūkėli, turiu tik šimtą tūkstančių, ar pakaks?“.
Geras jis vaikas, girdžiu iš balso. Juk jaunimas. Ko jie tik nepridaro? Ir aš tokia buvau, ir aš šėliojau. Nesigilinau daugiau į smulkmenas ir sutikau sumokėti nukentėjusiajam visus turimus pinigėlius. Juk svarbiausia, kad niekas nežuvo. Pinigai juk uždirbami...
Nežinau, ar senatvė mane taip paveikė, ar tas sapnas, bet tik sumokėjusi pinigėlius atsiminiau, kad niekada pati vaikų neturėjau. Tai iš kur tas anūkas? O Dieve, pamaniau. Juk mane apgavo? Na ne, juk jis šnekėjo lietuviškai, ir toks prislėgtas atrodė. Juk iš gero gyvenimo žmogus nekalėdoja?
Nesikreipiau į policiją, nes, manau, tai būtų negarbinga jauno žmogaus atžvilgiu. Juk ir aš jauna dešrą bei uogienę paslapčia nuo tėvų ant stoginės užlipus valgydavau. Aš irgi buvau gera šelmė. O be to, pati neturėdama vaikų juk galiu padėti kitam ir įsivaizduoti, kad tai atlikau dėl savo tikro anūkėlio.
Tai štai koks mano patarimas visiems, kurie norite susikurti rojų Lietuvėlėje: įsivaizduokime, kad esame viena šeima ir to pakaks. Juk saviems reikia padėti? Savų į kalėjimą kišti juk niekas nenori?O juk mes visi šnekame viena kalba, gyvename tomis pačiomis tradicijomis.
Štai žibutė, o dar viena purpso netoliese. Manau, gražią puokštę prisiskinsiu. O gal net kaimynas Pranelis nuvežtų mane į ligoninę aplankyti anūko? Juk jam kojytė lūžusi, ligoninėje guli. Na, kur tau jis veš – nuolatos šnekorių alaus prigėręs. O be to, net nepaklausiau, į kurią ligoninę paguldė...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!