Buvo mano gyvenime periodas, kai, turbūt, iš neturėjimo, ką veikti užsiregistravau pažinčių portale. Daugiausiai tik bendravau internetu, bet teko ir į keletą pasimatymų nueiti. Dauguma jų iš tiesų buvo neblogi, nors ir be perspektyvų. Turbūt vyrukai buvo ne mano skonio. Buvo tokių, kurie kalbėjo tik apie save. Iš tiesų darėsi nuobodu. Buvo tokių vaikinų, kurie visai nepatiko, bet nenorėjau įžeisti ir stengiausi bent jau pamėginti įsiklausyti į žmogų. Nė karto neteko bėgti iš pasimatymo. Bet vienas atvejis įstrigo. Ne tiek kiek dėl paties pasimatymo, kiek dėl vyruko keršto, nes pasakiau, kad nieko mums neišeis.
O buvo taip: pasimatymas miesto centre dienos metu. Vietoj kavos, pasiūlymas išgerti alaus. Na ką, išgėrėm. Jis alaus, aš – sidro. Pokalbis apie jį ir jo darbą, apie jo pomėgius. Paskui ėjom pasivaikščioti. Iš aparato nusipirkau kavos, kad būtų ką veikti, kol klausausi. Vėliau vaikinas suįžūlėjo, visaip lindo ir kabinėjosi. Tuo pasimatymas baigėsi. Atakavo žinutėmis. Parašiau tiesiai šviesiai, kad nieko nebus. Nurimo.
Gal po trijų mėnesių į mobilų gavau žinutę iš nepažįstamo numerio. Nustebau, nes savo telefono numerio nedalinu internete, bet parašęs vaikinas tvirtino, kad kažkada bendravom pažinčių svetainėje ir aš jam numerį vis dėlto daviau. Aš neatsiminiau vaikino tokiu vardu ir jo spaudimas susitikti sukėlė įtarimų. „Pasigooglinau“.
Žmogus „suklydo“ pasakydamas savo tikrą vardą ir pavardę. O aptikau štai ką – jis buvo mano prasto pasimatymo kaltininko draugas. Susisiekiau su tuo atstumtu vyruku. Klausiau, kas čia per sąmokslo teorijos. Jis bandė neigti, kad apskritai tą kitą vaikiną pažįsta, bet netyčia išsidavė. Taip ir nesupratau, koks buvo galutinis tikslas. Galbūt pasišaipyti, galbūt „išvežt į mišką“, galbūt tiesiog ateiti į pasimatymą ir pabandyti dar. Keista buvo, kad per tris mėnesius žmogus negalėjo pamiršti, kad aš esu.
Siūlau nesureikšminti internetinių pažinčių ir nesitikėti nieko gero. Jei pavyks – džiugu, bet dažniausiai teks nusivilti. O blogiausia, kai randi ten pažįstamo žmogaus anketą, nors žinai, kad jis laimingai vedęs dviejų vaikų tėvas. Bet čia jau kita tema…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome jūsų – papasakokite apie keisčiausią Jūsų pasimatymą. Pasidalykite su vienišiais patirtimi, į ką reiktų atkreipti dėmesį prieš einant į pirmą pasimatymą, ir paguoskite tuos, kurie mano, kad jų pirmas pasimatymas buvo pats prasčiausias!
Vienam Jūsų padovanosime Andriaus Užkalnio knygą „Užkalnio kelionės“!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pasimatymas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.