Depresija dar vadinama sielos vėžiu ir tai, mano manymu, yra tiesa. Sergant vėžiu nyksta tavo kūnas, jauti baisu fizinį skausmą, o sergant depresija viskas vyksta su tavo siela...

Kiekviena minutė atrodo sunki, beprasmiška ir juoda, dažnai nuo tokios būsenos jauti begalinį protu nesuvokiamą nuovargį ir norą išnykti...

Mano istorija tokia, kad depresija, mano galva, pasireiškė kaip šalutinis poveikis, vartojant raminamuosius vaistus. Gyvenime buvo emocinių sukrėtimų ir pašlijo nervai, prasidėjo tam tikri fiziniai negalavimai, buvo paskirti vaistai, taip ir susipažinau su depresija.

Išnyko baimė mirti, kuri buvo atsiradusi nuo nervinio išsekimo, bet... Atsirado nenoras gyventi, baimė gyventi. Man išgyventi dieną nuo ryto iki vakaro buvo tas pats, kas laimėti karą. Skaičiuodavau minutes iki vakaro, kada bus galima užmigti ir išnykti... Bet... Išaušdavo rytas... Metus vaistus, po tam tikro laiko ir milžiniškų pastangų bei darbo su savimi viskas pradeda stotis į vietas.

Depresija pagydoma kaip vėžys... Laimi stipriausi ir ištvermingiausi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi. Laukiame Jūsų minčių žemiau arba el. paštu pilieciai@delfi.lt: