XXI amžiaus žmonių supratimas skiriasi – vieni tiki, kad į amžinąjį gyvenimą žmogus turi būti išlydėtas pilnai sukomplektuotas – su savomis kepenimis, plaučiais, širdimi – ir pjaustymas neužtikrintų mirusiojo ramybės. Kiti mąsto, kad kūnas mirusiajam nebereikalingas ir neprieštarauja atsisveikinimui su vis dar funkcionuojančiomis kūno dalimis.
Tačiau akistatoje su brangaus žmogaus mirtimi, mąstymas dažnai keičiasi ar paprasčiausiai visai išnyksta. Per metus šalyje miršta apie šimtas gyventojų, kurių organai gali pulsuoti kito žmogaus organizme, tačiau tokiais donorais tampa tik 30 – 40 išėjusių anapilin. Per tuos pačius metus atsiranda iki dviejų šimtų naujų žmonių, kurių organai atsisako būti naudingi ir juos reikia pakeisti kitais.
Mirus žmogui, už jį atsakingi tampa tėvai, vaikai, broliai, seserys, tetos, dėdės ir kiti ant giminės medžio šakų besisupantys obuoliukai. Būtent jų žodis lemia organų – gyvybės gelbėtojų trūkumą.
Už mirusį kalba kiti
Pasak asociacijos „Gyvastis“ prezidentės Ugnės Šakūnienės, egzistuoja trys pagrindinės priežastys, kodėl giminaičiai nenori leisti, kad jo ką tik miręs artimasis būtų išpjaustytas: jie nežino, kokia buvo žmogaus nuomonė apie donorystę, bijo, kad kūnas bus subjaurotas ir svarbiausia priežastis – tiesiog negali patikėti, kad brangus žmogus nebeatsikels iš ligoninės lovos.
- Aš pati būčiau nieko prieš, jei man mirus, būtų įmanoma padovanoti kažkam mano organus, bet niekada gyvenime neleisčiau paimti organų iš mano artimųjų.
- Kodėl?
- Svarbiausia yra tai, kad organus ima tada, kai miršta smegenys. Bet juk kūnas dar būna šiltas ir tikiesi stebuklo. O, neduok Dieve, jei tai yra savas vaikutis, mamyte ar tėtis. Juk net po mirties negali suvokti, kad to žmogau jau nebėra. Viltis miršta paskutinė. Aš noriu, kad mano artimieji ilsėtųsi ramybėje.
- O donorystė neleidžia ilsėtis ramybėje?
- Pjaustymas nėra ramybė.
Gražina Česonytė - Danilaitienė, dviejų vaikų mama.
Asociacijos „Gyvastis“ prezidentė tikina, kad po smegenų mirties žmogus atgyti jokiais būdais negali: „mes žinome tik vieną žmogų, kuris prisikėlė iš numirusių - Jėzų Kristų“. Tačiau smerkti vilties vaikų irgi neskuba: „labai gerai suprantu, kad sunku patikėti, jog žmogus yra miręs, kai jo kitų organų gyvybinės funkcijos yra veikiančios“.
Organas gyvybingas išlieka nuo kelių iki keliolikos valandų, todėl jį reikia kuo greičiau išimti ir persodinti. Artimieji dažnai atsisako organo persodinimo idėjos, nes apsispręsti reikia labai greitai. „Jiems tuo metu skauda ir pagalvoti apie kitus yra tikrai sunku“, - supratimą, kas vyksta žmonių širdyse, demonstruoja asociacijos prezidentė.
Dovanoti organus atgraso ne tik šokas ir puoselėjamos tuščios viltys. Dažnai artimųjų „ne“ siejamas su nežinia, ar to norėtų pats mirusysis. Retai lietuvių šeimose yra kalbama apie donorystę po mirties. Kai kurios Europos šalys, norėdamos tai skatinti, ėmėsi privalomos donorystės. Kai jaunuoliui sukanka aštuoniolika metų, jis gauna laišką, kad yra donoras ir, jeigu neparašo nesutikimo, juo lieka visą gyvenimą. Tokiu būdu dauguma šalies gyventojų apsvarsto donorystės idėją ir kalbasi apie tai su artimaisiais.
Ugnė Šakūnienė priekaištauja, kad dažnai išgirsta pastabų, jog reikia keisti įstatymus ir Lietuvai taip pat priimti privalomos donorystės idėją. Tačiau ir čia mirusiojo valia gali nieko nereikšti: „netgi tada, kai esi potencialus donoras ir tam pritarei iki gyvenimo pabaigos, tavo giminaičiai gali pasakyti nesutinkantys jų dovanoti ir niekas negalės organų iš tavęs paimti“.
Privaloma donorystė ne visada yra garantas, kad šalyje padaugės donorų. Pavyzdžiui, Švedijoje yra įteisinta ši sistema, tačiau šalis nėra pati pirmoji pagal transplantacijų skaičių, todėl asociacijos prezidentė aiškina, kad visų pirma reikia keisti mąstymą, o ne įstatymus.
Lavono išvaizda, dėl kurios taip pat nerimauja artimieji, pakinta minimaliai – išėmus vidaus organus lieka randas kaip po operacijos, o išėmus akių ragenas, ant akies uždedama plėvelė ir mirusysis atrodo nė kiek nepasikeitęs. Tačiau visgi dažnai artimieji nepritaria būtent ragenų donorystei – esą mirusysis iš dangaus negalės stebėti gyvųjų žemėje.
Katalikybė niekuo dėta
Dažnai dėl Lietuvos vietos Europos šalių uodegoje kaltinama katalikybė. Tačiau ši religija ne tik nesmerkia, bet netgi skatina donorystę. Ilgą laiką bažnyčia neišsakė savo nuomonės apie organų dovanojimą, bet popiežius Jonas Paulius II pradėjo aktyviai reikšti bažnyčios nuomonę apie tai. Jis yra pasakęs, kad organų donorystė – aukščiausia žmogaus žmogui meilės išraiška. Organų dovanojimą jis lygino su Jėzumi Kristumi, kuris už žmones atidavė savo kūną ir kraują. Popiežius Benediktas XVI taip pat pasisako už šią gerumo akciją ir tęsia teigiamų pasisakymų tradiciją.
Pagal atliekamų transplantacijų skaičių pirmaujančiose Europos šalyse – Ispanijoje, Austrijoje, Belgijoje, Italijoje – vyrauja katalikybė, todėl Lietuvai, kad ir kokia ji krikščioniška jaustųsi, už religijos pasislėpti nepavyksta.
Katalikybė moko, kad žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką. Tad paaukodami organus vardan kito žmogaus gyvybės, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.
Ir ne tik katalikybė sako „taip“ donorystei. Tam taip pat pritaria islamas, judaizmas, induizmas ir krišnaizmas. Netgi Jahovos liudytojai, smerkiantys kraujo perpylimą, organų donorystei nusileidžia. Vienintelė sąlyga – organai turi būti išvalyti nuo kraujo. Šios religijos sekėjai aiškina, kad kraujo komponentus galima pagaminti, todėl vieno žmogaus kraujo perpilti kitam negalima. O štai organų jau nebepagaminsi iš jokių medžiagų, todėl nelieka kur dėtis – tik sutikti su tokia donoryste.
Tačiau asociacijos prezidentė pripažįsta, kad visgi Tolimuosiuose Rytuose egzistuoja religija, smerkianti organų transplantaciją iš mirusių. Ne ką mažiau transplantacijų nei krikščioniškuose kraštuose atliekama ir liuteronybę išpažįstančių žmonių šalyse – Norvegijoje, Estijoje, Švedijoje.
Žinoma, religijos pritaria neatlygintinai donorystei – organas neturi tapti preke. „Gyvasties“ prezidentė tvirtina, kad ir kraujo donorystė Lietuvoje turėtų būti tik neatlygintina, nes tik tokiu atveju tau nebus tikslo kažko nuslėpti, pameluoti ar pagudrauti.
Juodoji rinka – pati baisiausia
Kai lietuvių pinigines ėmė ploninti ekonominė krizė, lietuviai interneto platybėse „kabino“ įvairiausius pardavimo skelbimus. Tie, kurie nebeturėjo nei kilnojamo, nei nekilnojamo turto, siūlė įsigyti su savimi nešiojamo turto – dažniausiai inkstų. Kaina šio turto labai nestabili – nuo šimtų iki dešimčių tūkstančių.
Tokių skelbimų lengva rasti ir dabar:
2011-12-20 10:30 | edd parašė:
parduodu inksta. Vaikinas 23m. Rukantis, bet isvis negeriantis. Svoris 100kg kartais plius, kartais minus. Priklausomai nuo metu laiko. Kaina 45.000. Kontaktas: e.vizgi....
2011-08-10 20:25 | linas parašė:
parduodu inksta uz 80.000lt skubeij man 22 negeriu rukau bet nesenai pradejau 86....
Atnaujinta: 02 11 / Peržiūrėta: 132
Kaina: 20 000 Lt
parduodu inksta,esu sveikas be zalingu ypociu,Kraujo grupe BIII+
Vardas: remigijus
Telefonas: 86...
Vietovė: Marijampolės apskritis
Taigi, susirandi geradarį, parduodantį tau organą už keliasdešimt tūkstančių, paprašai pažįstamo daktaro, kad jam išimtų ir tau įdėtų tą brangų mėsos gabalą, paguli namuose savaitėlę – ir toliau į rutinišką kasdienybę? Deja, ne viskas yra taip paprasta. „Jono, iš Kazlų Rūdos, inkstas, kurį jis parduoda už kelis šimtus tūkstančių, vargiai tiks Marytei iš Utenos, kuriai jo reikia. Jo organas tinka maždaug vienam žmogui iš šimto. Jei Marytė nebus ta vienintelė iš šimto, jos kelias baigiasi čia“.
Bet pasitelkime fantaziją ir irkimės toliau. Marytė galbūt turi pažįstamą gydytoją, o gal sumoka milžiniškus pinigus ir šis imasi transplantacijos. Tačiau kur, kokiais įrankiais jis dirba, kas jam padeda? Įsivaizduokim, kad jam vis dėlto pavyko: Jonas po kelių savaičių paleidžiamas namo leisti didelių pinigų, o Marytei reikia gulėti lovoje ir būti prižiūrimai, stebimai. Mėnesį. Dar vieną. Ir jai reikia gerti vaistus. Ne mėnesį – visą gyvenimą, nes kitaip organizmas imtų varyti inkstą atgal pas Joną. Vaistams reikia recepto, Marytei reikia pripažinti invalidumą, nes ji tapo nedarbinga, daktarui reikia supermeno sugebėjimų, kad visus šiuos veiksmus galėtų atlikti vienas, nes žmogumi, kuriam buvo atlikta transplantacija, rūpinasi keliasdešimt medicinos darbuotojų. Ir visgi tikime tuo.
Dvidešimt trejų klaipėdiškis Edgaras Isakovas, savo mieste pagarsėjęs kaip aktyvus visuomenės veikėjas ir kraujo donoras pasakoja, kad kol kas apsiriboja tik tokia donoryste, tačiau galvoja ir apie organų dovanojimą. Jaunuolis prisipažįsta, kad donoro kortelės dar neturi dėl paprastos priežasties – jo mama tiki juodąja organų rinka ir nesutinka, kad sūnus taptų „vaikščiojančiu taikiniu“.
Medicinos studentė Kristina Zenkevičiūtė, puikiai suprantanti donorystės naudą, sako taip pat neturinti donoro kortelės ir dvejojanti, ar ją turės. „Kai Lietuvoje kas antra įmonė turi juodąją buhalteriją, kai vyrauja kyšių kultūra ir kai visi ieško kuo daugiau naudos sau, sunku patikėti, kad Lietuvoje yra toks dalykas, kuris neturi juodosios pusės“, - pečiais gūžčioja būsima medikė.
- Kam pirmam iš laukiančiųjų atitenka mirusių organai?
- Tiems, kuriems labiausiai reikia, kurių gyvybėms gresia didžiausias pavojus, ir, žinoma tiems, kuriems organas tinka.
- Juk pasitaiko, kad žmogus miršta labai greitai po kortelės išdavimo?
- Kol kas nėra miręs nė vienas žmogus, kuriam tokia kortelė priklauso. O po tokią turi penkiolikai tūkstančių lietuvių.
Ugnė Šakūnienė, asociacijos „Gyvastis“ prezidentė.
Taigi, visi norintys gyventi ilgai – rikiuojamės į eilę prie donoro kortelių. O po mirties jau ne nuo mūsų priklausys, ar ji bus panaudota.