Mes gyvename tokiame pasaulyje. Na, bent jau daugelis mūsų. Tokiame pasaulyje gyvena nykščio karta.

Važiuoju autobusu, priešais mane sėdi jauna mano metų mergina, greičiausiai studentė. Greitais nykščio prisilietimais ji aprašo trumpai kas įvyko šiandien ir kažkam išsiunčia pranešimą, paspausdama mėlyną „Facebook Messenger“ programos mygtuką. Žinutė išsaugota „Facebook“ duomenų bazėje, internetu nukeliavo jos draugei, kuri neseniai įsijungė GPS funkciją savo išmaniajame telefone ir išėjo bėgioti.

Vos keli nykščio prisilietimai ir ji atsidariusi „Endomondo“ programoje esanti žemelapį mato kas kartu netoliese bėgioja jos pamėgtame Vingio parke.

Išlipau stotelėje kartu su ta pačia mergina. Tik dabar prisiminiau, kad jau kelis menėsius su ja susirašinėjame pažinčių tinklapyje. Ji manęs neatpažino. Greičiausiai todėl, kad nematė nė vienos mano nuotraukos. Ji įsimylėjusi vieną jauną švedų aktorių, kurio nuotraukas aš jai išsiunčiau. Tiesa, ji irgi ne tokia graži, kaip pažinčių tinklapio nuotraukose.

Mes artėjame prie laiko, kai viską, net ir taip vadinamus „dvasinius“ dalykus, galėsime pamatuoti. Nors niekas neprieštaraus sakydamas, kad tokius dalykus visada buvo bandyta matuoti anksčiau.
Sėkmingas ūkininkas buvo tas, kuris turėjo daugiau karvių ar kiaulių, sėkmingi verslininkai buvo tie, kurie turėjo daugiau krautuvių ar tiesiog pinigų, sėkmingos šeimos santarvę matuodavo kartu pragyventais metais, o kiti gal ir vaikų skaičiumi. Dabar nykščio kartos atstovai matuoja like’ais „Facebook’e“, komentarų skaičiumi forumuose, peržiurų skaičiais „Youtube’je“.

Andy Warhol’as buvo pasakęs: „Ateityje kiekvienas turės 15 minučių šlovės“. Būtent tai bando padaryti kai kurie „nykštininkai“. „Pažiūrėkite prašau, aš Paryžiuje“, „O štai aš brangiame restorane.“

Kiti bando tiesiog gyventi taip, lyg gyventų amžinybę. Mes gimėme tokioje vietoje ir tokiu metu, kada praktiškai niekada nedalyvaujame ekstremaliose situacijose. Mūsų galvoje ir smegenyse gamtos plešrūno instiktas yra visiškai nuslopintas.

Pasakysiu Jums pavyzdį. Berniukams prieš tampant vyrams visada sakoma: būk paklusnus, būk geras, neišdykauk. Moterys klausia, kur dingo tikri vyrai? Kur dingo mamutų medžiotojai su ietimis, kur dingo Romos gladiatoriai, kur dingo viduramžių riteriai ar bent jau narsūs kareiviai, grįžę iš kariuomenės. Tai jūs, moterys, sukūrėte patogų vyrams pasaulį, kuriame jiems buvo kalama į galvas, kad siekti reikia tik tų darbų, kuriuose tavo apykaklė visada balta.

Tas pats su moterimis. Kur dingo mylinčios, jautrios, išgyvenančios moterys, kurios myli tiktais savo narsujį vyrą? Dabar vyrai bandydami pateisinti savo tinginiavimą vis bando pasakyti: tu tokia pati kaip ir mes, siek karjeros aukštumų, prižiūrėk vaikus, virk maistą, domėkis mada, menu ir dar sportu. Buk universali visuose gyvenimo situacijose. Tokia moteris yra pavargusi moteris, kuri negali mylėti.

Užėjau į svečius pas savo merginą. Pabučiavau ją į skruostą, pasisveikinau su tėvais. Ant patogios sofos guli šiek tiek plinkantis vyriškis. Nykščiu spausdamas nuotolinio valdymo pultelio mygtukus jis su manim pasisveikino dar kažką pamurmėdamas. Mano merginos mama sėdi prie lango, su ausinės prijungtomis prie telefono. Vėliau patikrinau jos „Spotify“ grojaraštį. Neblogas lengvas rokas.

Grįžtu į kambarį pas merginą. Ji nykščio galiuku grakščiai spaudalioja pelytės klavišą. Paklausiau ką ji veiks savaitgalį. Ji aplankys savo draugę, kuri visai neseniai priėmė vienuolės įžadus. Sakau, labai idomu, gaila, kad nesusimatysime. Šiek tiek pasikalbame ir aš išeinu.

Žinojau, kad šeštadienį nieko neveikiu. Vienuolę nesunkiai randu „Facebook’e“. Užteko tiktai kelių sekundžių paieškos tarp mano merginos draugių. Iš nuotraukų atrandu ir miestelį, kuriame jinai dabar gyvena. Nuo sostinės – vos valanda kelio traukiniu. Išlipęs traukinių stoty, klausiu vieno vos pastovinčio ant kojų vyruko, kur yra vienuolynas. Jis praneša, kad čia yra du vienuolynai. Padėkoju jam ir paaukoju dar kelias minutės laiko, kad surasčiau, kuriame iš jų yra apsistojusi sesuo.

Nepraėjo nė pusvalandis, kai užėjau į vienuolyną. Patekti nebuvo sunku, nes tuo metu ten vyko rekolekcijos. Nustebusi mergina paklausė, kaip čia patekau. Nieko jai neatsakiau, tiktai laikydamas ranką, žaidžiau su jos nykščiu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!