Iš ausinių liejasi muzika, pro langą matyti gražūs Vilniaus vaizdai... Net nežinau, kas atitraukė mano dėmesį, bet sumirksėjęs susivokiau, kad šalia manęs vyksta vagystė: kažkurioje stotelėje su dviem berniukais įlipusi mergaitė kažką traukia iš tos vidutinio amžiaus moters rankinės.
„Ponia, jus apvaginėja!“, – instinktyviai pašokdamas sušunku. Gal būčiau ir ką nors daręs, ne tik sušukęs, bet šalia manęs sėdinti močiutė su savo lagaminu visiškai užblokavusi man kelią. Be to, minėti jauni vyrai yra už rankos grybšnio nuo tos mergaitės, tad akimirksniu pasijuntu įvykdęs savo pareigą ir pasilenkiu susirinkti telefono, kuris, man pašokus, pabiro į detales.
Man atsitiesus scena nepasikeitusi: visi ir toliau ramiai sėdi, tik kad dabar mergaitė net nesislėpdama rankoj gniaužia telefoną. Man net žiauna atvimpa. Gal tikroviškai sapnuoju? Ar man haliucinacijos? Kodėl niekas nieko nedaro???
„Ponia, ta mergaitė ištraukė jūsų telefoną“, – jau nebe tokiu tvirtu balsu bandau dar kartą. Apvogtoji ponia tik dėbteli į mane ir rėžia: „Niekam čia be tavęs mano telefono nereikia“. Kad ir ką tai galėtų reikšti. Ar kad atrodau kaip vagis? Ar kaip vargšas? Nebesusigaudau. Ar čia slapta kamera kur įtaisyta?
„Čia jis taip panelę kabina“, – prabyla netoli sėdintis pagyvenęs ponas.
Kaip bulvių maišas sudrimbu savo sėdynėje. Man tikriausiai ėmė vaidentis. Antraip, kodėl niekas net neapsižvalgo, neatitraukia akių nuo lango ar savo skreito? Moters rankinė atsegta, trys vaikai taip žvilgčioja į duris, kad akivaizdu, jog tik ir laukia, kada jos atsidarys, kad galėtų dėti į kojas...
Netikėtai prašneka šalia sėdėjusi senučiukė: „Vai tai tau, apvogė čigoniukė, o ta net nemato“.
Na ne, pagalvoju. Tai tikra. Šitie žmonės tiesiog abejingi, aš toks nebūsiu. Ryžtingai imu lipti per priekinę sėdynę (kad nejudinčiau savo kaimynės) ir pagaliau sąstingis dingsta: vaikai puola prie durų (lyg tyčia paskelbia, jog jau atvykome į stotelę), sukrunta galugalio vyrai. Šiaip ne taip persiritęs per sėdynes, puolu prie tų vaikų, sugriebiu vieną berniuką už rankos... ir gaunu smūgį! Vienas gale sėdinčių vyrų tėškia man per ranką! Jausdamasis kaip kokiame filme įsispoksau į jį, o jis sako kažką panašaus (dabar jau pamatau, kad jo būklė ne per geriausia, nuo kažko apsvaigęs): „Paleisk tu juos, ką? Gi tik vaikai, valgyt tai nori. Matai, kaip gražiai reikalą atliko? Nė nebūtų niekas nieko daręs, viskas būtų ramiai... o tu... tu irgi... ramiai, tu tik ramiai“.
Durys atsidaro. Spėju pamatyti, kad už jų stovi kontrolierius, tačiau kas iš to – visi trys vaikai neria pro jį ir bėga tolyn. Ne taip supratęs, pagalvojęs, kad žmogus tiesiog nespėjo sureaguoti, aš automatiškai bandau tęsti savo odisėją paskui telefoną (jau nelabai entuziastingai, tiesą sakant), tačiau man kelias, deja, užsidaro: „Nuuu, pilieti, kur skubam?“
Išties, kur skubu, pagalvoju jau po visko, kai parodęs bilietą ir susirinkęs daiktus, apie nemokamai pasivažinėjusius ir dar praturtėjusius vaikus nė neužsiminęs (o kam?...) sėdžiu stotelėje ant suoliuko. Dar tik pirmas mėnuo, kai esu mieste, nebe gimtajame kaime, o jau noriu perprasti miesto džiunglių įstatymus. Esu tikras, kad po metelių kitų jau žinosiu, kodėl į vagystę reikia reaguoti ramiai (mano gimtinėje vienas gyventojas kartą buvo apsivogęs, o kartą todėl, kad kaimynai sureagavo labai neramiai, bet užtat daugiau kartų nebuvo), kodėl sakoma, kad vaikai yra vaikai ir leidžiama nusikalsti, vietoj to, kad pasakytų „vaikai yra vaikai, juos kartais dar reikia pamokyti“, pasisodintų ant kelių ir paaiškintų, kaip daryti galima, o kaip ne. Nors koks dar vaikų auklėjimas, juk troleibuse, be dviejų senukų, sėdėjo 35–45 metų vyrai ir moterys.
Na, o pabaigai – gal rimtai vyko koks filmavimas ir visas internetas dabar juokiasi iš manęs? Komentatoriai, jei negaila, pasidalinkit nuoroda, gal, žiūrint iš šono, pačiam pasidarys juokinga...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!