Nuotykiai Centrinėje Amerikoje. Trys Karaliai Gvatemaloje: laikas nupuošti palmes

 (1)
Pragužėjus Trims Karaliams noriu pasidalinti smagiausiomis ir (ne)smagiausiomis (bet juokingomis) spalvingų švenčių akimirkomis. Bene pirmą kartą savo straipsnyje atskleisiu daugiau apie save, nei apie spalvingas šalis, kuriose gyvenu ir keliauju. Taip pat pasakosiu šnekamuoju stiliumi – taip, tarsi būtumėme artimi draugai (o jiems istorijas pasakoju su humoru ir šlakeliu ironijos).
© Autoriaus nuotr.

Kalėdas sutikau Nikaragvoje pas sužadėtinio šeimą, o Naujiesiems parlėkėme į Gvatemalą trankiai atšvęsti su draugais (nors galbūt šiek tiek perdedu sakydama, kad parlėkėme, nes 19 valandų kelionė autobusu, tiesą pasakius, atrodo kaip amžinybė).

Kalėdos, neslėpsiu, buvo savotiškos. Tik antrą kartą jas švenčiu ne namuose – pirmą sykį be savo šeimos jas sutikau 2010 m. Londone su vienais mylimiausių draugų, kurių jau nemačiau kelis metus, bet ir su dalgiu man nei jų, nei angliškų Kalėdų niekas neišpjaus iš širdies, bet tai jau kita istorija ir čia ne laikas ir ne vieta ją pasakoti.

Taigi, 2013 m. Kalėdos: valgėme ir gėrėme kaip Lotynų Amerikoje per šventes įprasta… iš plastikinių indų. Mano asmeninė nuomonė vienkartinių indų klausimu yra nelabai palanki – galbūt šeimininkėms ir lengviau paskui susitvarkyti, bet bent jau per Kalėdas norisi pabrėžti susitikimo svarbą, išskirtinumą (juk didelė šeima su pusseserėm, trečios eilės tetom ir dėdėm iš Amerikos ir tuo pusbroliu, kuriam velniškai sekasi armijoje, suguža tik kartą per metus). Man sunku buvo jaustis ypatingai skanaujant vyną iš vienkartinio puodelio ir stengtis neslankioti lengvutės plastikinė lėkštės, kol joje gaudžiau kiaulienos gabaliuką.

Maistas, kaip jau supratote, nebuvo pagal krikščioniškas tradicijas – Kūčioms valgėme mėsą (nors šeima yra krikščioniška). Taip pat nebuvo jis namie paruoštas: užsakytas restorane prieš 3 dienas už įspūdingą sumą ir pavakarėn atvežtas į namus trijuose vienkartiniuose folijos induose (...).

Beveik oficialu, kad pirma ir, deja, antra Kalėdų dienos yra internacionalinės pašildyto maisto šventės. Kodėl „deja“? Na, mano atveju todėl, kad lazanija po trijų dienų kartais šaldytuve, kartais ant stalo, laikymo ir +32 C Nikaragvos karščio, nieko gero, išskyrus virusą, neatnešė. Dabar prie gerokai sustreikavusios virškinimo sistemos pridėkime 19 valandų kelionę į Gvatemalą (ačiū „King Quality“ brangininkų kompanijos autobusams su veikiančiu tualetu viduje), ir „deja“, manau, pasidaro aiškus.

Nuotykiai Centrinėje Amerikoje. Trys Karaliai Gvatemaloje: laikas nupuošti palmes
© Autoriaus nuotr.

Taigi, po minėtų 19 valandų, po kurių pragaras atrodys kaip tropikų atostogos su gera kompanija, grįžome į Gvatemalą. Įdomu, kad kitą dieną jau ir akyse prašviesėjo, o antrą jaučiausi beveik gerai. Sirgti nebuvo kada – Naujieji ant nosies, o prieš tą nosį netgi dar svarbesnis įvykis: pirmą kartą sulaukiau draugų iš Lietuvos! Labai džiaugiausi Agnės ir Simo vizitu. Beje, Agnė rašo šaunų tinklaraštį apie savo įspūdžius iš savanoriavimo patirties Salvadore, jos nuotykius galima sekti kartasalvadore.blogspot.com.

Naujuosius pasitikome, kaip ir norėjau – triukšmingai. Tikrąja žodžio prasme. Didžioji dalis fejerverkų buvo labiau garsiniai, nei vaizdiniai. Išvyniojus plačią garsinių fejerverkų juostą ir jai pradėjus sproginėti, gavome bėgti į visas šalis, nes plastiko gabaliukai lakstė į visas puses. Nei man, nei Agnei nepavyko tinkamai pasislėpti – jai pataikė į koją, o man į ranką. Į ranką, kurioje laikiau vyno taurę, o po smūgio tą vyną laikė mano keliai…

Naujieji buvo smagūs, draugiškoje internacionalinėje kompanijoje. Tokiuose susibūrimuose man visada smagu sužinoti, keliomis ir kokiomis kalbomis kalbame (filologų profesinės ligos). Pakankamai nedideliame susibūrime suskaičiavau septynias: ispanų, anglų, lietuvių, italų,prancūzų, japonų (!), rusų. Įdomu, kad iš tiesų tautybės buvo tik keturios: amerikiečiai, gvatemaliečiai, nikaragvietis ir mes, paskutiniai, bet ne mažiau svarbūs, – lietuviai.

Su Agne ir Simu dar nemažai ką pamatėme, aplankėme ir nuveikėme, bet tai jau kita istorija ir čia ne laikas ir ne vieta ją pasakoti.

Eugenija - šiuo metu Gvatemaloje gyvenanti ir dirbanti lietuvė. DELFI publikuojamuose autorės tinklaraščio įrašuose - tiek keliautojo dienoraštis, tiek asmeniniai įspūdžiai ir patirtys gyvenant šioje šalyje: vulkanupasakos.wordpress.com

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Ar „Maxima“ pasimokė iš skaudžios nelaimės Rygoje? (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (156)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (132)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.