Galima kelti begalę klausimų šia tema, bet vienareikšmio atsakymo nebus. Mokykla - institucija, kurioje vaikas mokomas ir auklėjamas. Kas joje nustato tvarką? Aišku, kad įstatymai. Lietuvių liaudyje yra posakis: „yra įstatymas, yra ir apstatymas“. Mokykla gera, jei ji garsėja tik gerais mokinių darbais. Mokinių veiklai vadovauja mokytojai, mokytojų – direktorius, direktoriaus - švietimo skyrius, o šiam - ministerija. Ir visi vadovai nori būti gerais vadovais. Ypač moterys mėgsta komplimentus. Na, ir kaip atrodys mokykla, kuri neslėps, kad čia kas nors yra negerai?
O jei keliose mokyklose negerai, tai ir rajonas pagarsės...Tikrintojai ras daug darbo spragų: nepakankamai dirbta vienokio ar kitokio auklėjimo kryptimi. Visi pamirš gerai organizuotą veiklą ir linksniuos, linksniuos... Kas to nori? Kiekvienas valdininkas stengiasi parodyti, kad gerai dirba, rasdamas kuo daugiau negerovių kitų darbe. Kokių dvasinių jėgų reikia visa tai atlaikyti?
Viskas daroma paprasčiau, kai mokyklose reikia vienodai išmokyti net negalinčius išmokti normaliai skaityti. Rimtai pagalvojus, tai nemokant sklandžiai skaityti, negali būti kalbos apie istoriją, fiziką, chemiją, matematiką, geografiją. Bet reikia. Čia maždaug darbas toks kaip dviratį be papildomų detalių perdaryti į automobilį. Tarybiniais laikais menkesnių gebėjimų vaikai po aštuonių ar net mažiau klasių išeidavo mokytis amato. Smetonos laikais amato išeidavo mokytis baigę pradinę mokyklą.
Laikai kiti. Reikia, tai reikia. Neišeina - blogai dirbi. Jaunuolis, eidamas mokytojauti, šito nežino. Iš pradžių bando rašyti nemokantiems dvejetus. Apsvarstytas „direkciniuose“, supranta savo padėtį. Meta mokyklą arba dirba „kaip reikia“. Nesakau, kad blogai dirba. Labai stengiasi, ieško būdų ir metodų. Gal ir labai gražios, įdomios būna pamokos, gal gera ten mokiniams. O patikros, egzaminai parodo tikrovę.
Ten jau metodas vienas parinktas taip lyg vaikai vienodai pagal standartą pagaminti. Juk net mūsų mokyklos jau skirtingos. Vienose surenkami gabiausi (tai tikrai yra teisinga), o kitose - kiti. Mažo miesto gimnazijoje gali būti suskirstomoma klasėmis. Tų kitų visais laikais buvo daugiau. Nereišia, kad jie blogi. Jie gal bus puikūs darbininkai (koks gi pasaulis be jų), bet dabar jie lyg nurašyti „prastesnėse" mokyklose, klasėse.
Reitinguojant mokyklas kai kurie direktoriai jaučiasi lyg nuskriausti. Reitinguojant rajonus provincijų švietimo skyriai lyg prasčiau dirbtų...Visi nori būti gerais. Tik pamirštame, kad proviciją, neprestižinius miestų rajonus veiklieji palieka jau seniai. Dažniausiai ten pasilieka ramesni, nepraktiški svajokliai, mažiau gabūs, mažiau ambicingi, mažiau siekiantys. Tai nereiškia, kad jų moralė žemo lygio. Nereiškia, kad visi turėtų palikti provinciją. Bet...Vis tiek lyg suskirstyti pagal vertę.
Norime būti gerais. Na, ir pradeda save gražinti. Mosuojama kaip vėliavomis pasiekimais, o ne tokie gražūs dalykai slepiami. Dėl prestižo. Dėmesys darbams, kuriuos visi mato, smurtas, patyčios jau lieka nuošaly. Kas tas vienas ar kitas nuskriaustas vaikelis, jei padarysime darbų, už kurius gausime komplimentų? O mokyklose šitiek daug moterų, kurioms jų trūksta.
Dalis mokytojų stengiasi, bet darbas „kaip reikia“ yra savotiškas smurtas, kuris mokytojus paverčia paklusniais vergais. Gal baudžiauninkais. Na, o vergovė, baudžiava jau pačios savaime yra smurtą pateisinančios aplinkos. Taigi, ar galime tokioje aplinkoje augindami visuomenės narius išvengti smurto, pasireiškiančio ir kitomis formomis?
Smurtas vegetuoja kaip kaspinuotis. Išorėje jo nesimato, užsikrėtus ne iš karto pasijaučia. Lengvai plinta per nešvarias rankas. Maitindamasis nualina organizmą ir sunku jo atsikratyti. Slėpdami smurtą, padedame jam daugintis. Labai blogai, kad tai vyksta ten, kur auga žmogus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!