Norvegijoje gyvenanti emigrantė papasakojo, kaip jaučiasi būdama lietuvė

 (89)
Kodėl aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė? Esu emigrantė. Gyvenu Norvegijoje trejus metus. Bet niekada nepamirštu savo gimtinės. Ir tiesiog norėjau parašyti, kodėl aš galiu drąsiai sakyti, kad didžiuojuosi gimusi Lietuvoje.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Emigravusi į Norvegiją vis dažniau susiduriu su žmonių gėdijimusi kalbėti lietuviškai, o kartais netgi tuo, kad drovisi pasakyti iš kurios šalies yra kilę. Tai pat mano savo aplinkoje retkarčiais jaučiu, kaip yra gėdijamasi kalbėti gimtąja kalba viešose vietose. Todėl norėčiau pasidalinti, kodėl aš didžiuojuosi būdama lietuvė.

Grįžtant prie istorijos, visų pirma noriu pasakyti, kad galiu didžiuotis įskiepytu patriotiškumu, Baltijos šalių vienybe bei lietuvių stiprybe, kuri tokiai mažai valstybei su beginkliais žmonėmis padėjo išsivaduoti iš Sovietų sąjungos gniaužtų ir atsikovoti laisvę. Lietuva iki šiol yra pavyzdys, kad ginklus galima nugalėti žmonių vienybe.

Antra, tai mūsų meilė krepšiniui. Žmonės po darbų, mokslų ar susitikimų susirenka sporto salėse, baruose ar namuose prie televizoriaus ekranų stebėdami krepšinio rungtynes. Mes tikime pergale. Mes vieningai tikime savo komanda. Tikriausiai pats geriausias jausmas varžybų pabaigoje išgirsti Marijono Mikutavičiaus dainą „Trys milijonai“.

Tai mus suvienija – mes triukšmingai švenčiame pergales, nesuvaidindami emocijų džiaugiamės ir sveikiname vieni kitus. Mes, lietuviai, kalbame viena seniausių ir mažiausiai pakitusių kalbų. Tai tikriausiai galėčiau įvardyti kaip dar vieną priežastį, kodėl aš didžiuojuosi būdama lietuvė. Būdami toli nuo namų labiausiai pasiilgstame lietuviško maisto, tokio kaip mūsų gardieji cepelinai, juoda duona, žemaitiškas kastinys ar varškės sūris, alaus.

Lietuva turi puikius auksinius paplūdimius ir nuostabų saulėlydį, kurį galime stebėti, sėdėdami kopose. Lietuvos kraštovaizdis – vienas nuostabiausių, kokius man teko matyti. Ir tiesiog Lietuva man – nuostabiausia šalis, kurioje gali pasijusti savas. Čia gatvėse sveikinasi tavo gimtąja kalba, čia sutinki savo pažįstamus, savo gimines ir artimuosius. Ir galų gale, niekas nepakeis jausmo, to jausmo, kad tu namie, būtent Lietuvoje. Aš taip ir jaučiuosi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (50)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (41)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (94)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (12)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.

Sunervino neaiški tvarka: dėl tokios bilietų pardavimo gudrybės noriu įspėti kitus (106)

Šios publikacijos tikslas yra įspėti studentus bei moksleivius apie važiavimo bilietų nuolaidų gudrybes.