Bandžiau vytis vagis, bet negali palyginti automobilio ir žmogaus bėgimo greičio... Iš karto pamačiau policijos pareigūną, kuris patruliavo paplūdimyje su keturračiu. Pribėgau prie jo, pradėjome aiškinti, kad prieš minutę buvo apiplėšta mūsų mašina, o vagis ką tik nurūko jam prieš nosį. Bet jis net nesivargino vytis...
Vos ne vos susišnekėjome, kadangi pareigūnas beveik nesuprato nei vieno angliško žodžio, viską išsiaiškinome, tuomet jis paplūdimyje pradėjo klausinėti ispanų, ką jie matė, ir pasakė važiuoti į policijos būstinę, vietoj to, kad iškviestų kitus patrulius, kurie būtų iš karto apėmę pirštų antspaudus, o gal net užblokavę kelią, kuriuo važiavo vagys ir pagavę juos. Tas kelias kaip tik vedė oro uosto link, ir nelabai yra, kur nusukti.
Policininkas su bananu tiesiog nudaužė likusius stiklus ir davė adresą, kuriuo turėjome nuvykti. Prasidėjo dar daugiau nesėkmių, kol suradome policijos buveinę, tikriausiai jau patys spėjome savo pirštais nučiupinėti automobilį, policijai mus besiuntinėjant iš vienos vietos į kitą, po trečio tokio karto buvo paimti antspaudai. Nežinojome, ką daryti, kaip mano sužadėtinei grįžti atgal į Angliją, kur dabar gyvename – juk buvo pavogta jos asmens tapatybės kortelė.Tada iš policijos sužinojome, kad reikia važiuoti iš Alikantės, kur buvome apvogti, į Valensiją, kurioje yra Lietuvos konsulatas.
Visur, kur tik keliavome, atsitikdavo kas nors negero: važiuojant į Valensiją, priešais išvydome kraupią avariją, kur viename automobilyje matėme vieną prispaustą gyvą žmogų, kitame – jau nebegyvą, gulintį ant vairo. Jis atrodė kraupiai, kadangi automobiliai susitrenkė kaktomuša ir turbūt labai dideliu greičiu.
Toliau važiavome ir tylėjome, nenorėdami prisiminti to, ką išvydome. Dar po poros valandų nuvykus į Valensiją ir radus konsulatą paaiškėjo, kad išduodamas tik tam tikras lapas kaip laikinas pasas, su kuriuo galima grįžti tik į savo gimtąją šalį Lietuvą, nes į Angliją būtų neįleidę (...).
Kadangi tokiu atveju labai daug išleistume, nusprendėme atsisiųsti dokumentą iš Londono – pasą. Paprašėme, kad jį namuose surastų draugai ir per kurjerius atsiųstų pačiu greičiausiu įmanomu būdu. Draugai sumokėjo didelę sumą – daugiau nei 80 svarų, ir buvo pažadėta, kad siuntinys mus pasieks kitą dieną nuo 9 iki 18 val.
18 val. sulaukėme, o siuntinio vis dar nebuvo. Internete radome Ispanijos kurjerių, kurie perėmė siuntinį, telefono numerį. Jie pasakė, kad kurjeris tikriausiai užstrigo spūstyje, todėl vėluos ir pristatys siuntinį iki 20 val. vakaro. Laukėme iki 22 val., tačiau siuntinio vis tiek neatvežė, o kitą dieną mums jau buvo skrydis. Mano sužadėtinė turėjo likti ir laukti siuntinio.
Gerai, kad turėjome Ispanijoje gyvenantį draugą, kuris mums labai daug padėjo. Mums išvažiavus, sužadėtinė laukė, kol pradės veikti kurjerio telefonas, paaiškėjo, kad siuntinys yra visai kitur, nei turėtų būti. Susisiekus su pačiu kurjeriu, buvo sutarta siuntinį pasiimti kelyje, nes kitu atveju būtų tekę laukti dar ilgiau.
Gavusi pasą sužadėtine važiavo į artimiausią oro uostą, kur dar turėjo laukti kelias valandas, kad galėtų nusipirkti „Ryanair“ kompanijos bilietą į Londoną. Perkant bilietą kasoje, iš pradžių nenorėjo parduoti bilieto, prašė dar vieno asmens dokumento, bet kai ji parodė policijoje gautą dokumentą , liepė nesijaudinti ir pardavė bilietus.
Ačiū Dievui, viskas tuo ir baigėsi. Buvo ir kitų nesėkmių – išvydome, kaip baseine moteris susilaužė koją, o man grįžtant lėktuvu, pavyko nusileisti tik antrą kartą, nes pirmąjį sykį nutūpti nepavyko.
Iš viso mes netekome apie 2500 svarų, kitas asmuo – 1500 svarų, o kurjerį ir automobilių nuomos punktą bandysime paduoti į teismą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo atostogų istorijomis. Papasakokite, kiek kainuoja paatostogauti Lietuvoje ar užsienyje. Atskleiskite, jei tokią tendenciją, kad mažiau kainuoja išvykti ilsėtis svetur, pastebėjote.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Poilsis“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: