Tad turiu apie tai papasakoti, nes būtų šventvagiška nutylėti. Turiu papasakoti visų pėsčiųjų labui, nes padėtis tampa nepavydėtina.
Vasario 5 d., apie 19 valandą vakaro ėjau, arba tiksliau, bandžiau pereiti per perėją ties Olandų žiedu. Greitojo autobuso vairuotojas iš tolo sulėtino greitį, tad nutariau, jog tinkama ir saugu pereiti gatvę. Įžengęs į pirmąją juostą kaip ir pridera, laikydamasis elementarių logiškų saugumo taisyklių, šiek tiek sulėtinau žingsnį prieš išlįsdamas iš autobuso pirmosios juostos, nes juk tik lietuviai nesugeba susivokti, kad jeigu transporto priemonė pirmojoje juostoje nevažiuoja, tai, matyt, perėja eina pėstysis.
Mano atsargumo priemonė suveikė – išgelbėjo nuo rimtų sužalojimų, o gal net ir tragiškos baigties – antrąja juosta automobilis pralėkė net nestabtelėjęs. Tačiau kaip ten sakoma, viena bėda nevaikšto! Autobuso vairuotojas pamatęs, kad aš lyg ir jau nevisai pirmojoje juostoje pradėjo važiuoti!!! Nors dar tikrai buvau šioje juostoje, nes kaip gi kitaip būčiau išvengęs pralėkusio automobilio antrojoje? Taip ir likau stovėti sustingęs ir tarsi bejėgis laukdamas savo lemties. Situacija nepavydėtina: antrąja juosta automobiliai pėsčiojo nepraleidžia, o čia dar autobuso vairuotojas nusprendžia, kad jau užteks terliotis su šituo nelaimėliu.
Galiausiai po geros adrenalino dozės, ir prabėgusio gyvenimo prieš akis, sugebėjau „gyvas“ pereiti į kitą gatvės pusę. Tad noriu atvirai pasiteirauti: kiek dar reiks išgyventi tokių trilerių pereinant gatvę? Kur mes taip lekiame?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo nuomone ir patirtimi kviečiame pasidalinti žemiau: