Beveik iškart gavau SMS anglų kalba, kuriame teiraujamasi, ar telefonas vis dar parduodamas ir kokia jo būklė. Apie sukčių metodus teko girdėti nemažai, todėl iškart supratau, kad čia jų darbas, bet nusprendžiau šiek tiek pasilinksminti, todėl dėl įdomumo atrašiau, kad telefonas naujas ir vis dar parduodamas.
Toliau sekė įprastas ir jau ne kartą aprašytas makaronų kabinimo metodas. Pirkėjas iš Nigerijos sutinka pirkti mano telefoną, o pinigus man „perveda“ per „Paypal“ mokėjimų sistemą. Aš, gavęs „oficialų“ laišką apie man rezervuotą pinigų sumą, turiu paštu išsiųsti telefoną ir nurodyti siuntos numerį, kad tie pinigėliai įkristų į mano sąskaitą.
Čia ir yra visa sukčiavimo esmė. Pardavėjas išsiunčia siuntinį ir laukia pinigų, jų negavęs kreipiasi į „Paypal“ ir sužino, kad jokių pinigų nėra, o tas patvirtinimo laiškas viso labo – klastotė. Kad klastotė ir taip, bent kiek logiškai protaujančiam žmogui nesunku pastebėti, nes laiškas, panašu, kad sumaketuotas „Paint“ programa, nevalyvai įklijuotas „Paypal“ logotipas, o pačiame laiško tekste akis bado aibė rašybos klaidų.
Bet mes dabar ne apie tai. Juk aš vaidinu kvailoką pardavėją ir tos rašybos klaidos ir pirmoko lygio maketavimas man įtarimo nekelia. Taigi, atsakau pirkėjui, kad siuntinį paruošiau ir netrukus išsiųsiu. Bet čia baigiasi mano galimybės toliau linksmai apgaudinėti sukčius. Žinoma, jokio telefono aš jiems siųsti neketinu, o pirkėjas jau reikalauja siuntos numerio. Ką daryti toliau? Pasakyti, kad žinau šitą sukčiavimo metodą, kad manęs apgauti nepavyks ir nuvilti sukčių, kad jis kelias dienas gaišo veltui? Kažkaip nerimta. Norisi kažko daugiau, kažko įspūdingiau.
Atsidarau Lietuvos pašto puslapį ir žiūriu, kiek kainuoja siuntinys į Nigeriją. Ir čia maloni staigmena – 3,13 eurų. Tikrai nedaug, tikėjausi, kad bus žymiai brangiau. Už tokią sumą galiu sau leisti smagintis toliau. Taigi, pradedu ruošti siuntinį sukčiui. Bet vėl iškyla klausimas, ką siųsti. Jei išsiųsiu kokį niekutį, tai sukčius net neatplėšęs iš siuntinio svorio ir formos supras, kad tai ne telefonas ir tiek to smagumo. Ne. Reikia kažko įspūdingesnio, reikia intrigą išlaikyti iki paskutinės sekundės, kad sukčius, išpakuodamas siuntinį, jaustųsi kaip „Teleloto“ žaidėjas, atidarantis seifą, kuriame gal automobilis, o gal nieko....
Prisiminiau, kad vienas pažįstamas skundėsi, kad pametė vos prieš mėnesį įsigytą „Iphone 6“ telefoną, paklausiu jo, gal kartais turi dėžutę ir sutiktų ją paaukoti tokiam reikalui? Draugas susidomėjo šiuo „Apgauk sukčių“ projektu ir sutiko nedvejodamas. Taigi, dėžutė jau yra. Dabar lieka klausimas, ką dėti į vidų. Atsakymas ateina į galvą, valant katino kraiko dėžutę. Taigi, prikraunu ją katino „kukulių“ ir dar pora akmenukų, kad bendras dėžutės svoris būtų kaip tikros „Iphone 6“ pakuotės, įdedu raštelį su sveikinimu sumokėjus už katino „kakutį“, suvynioju į popierių, užrašau sukčiaus atsiųstą adresą ir patraukiu į paštą.
Beje, sukčiai kelis kartus primygtinai liepė ant siuntinio nurodyti, kad tai yra dovana, o jos vertė – 10 dolerių. Aišku, jiems reikia to, kad savo šalyje išvengtų PVM ir muito mokesčių už siuntą iš užsienio. Todėl specialiai aiškiai parašau, kad tai yra naujas „Iphone 6“, o jo vertė – 700 eurų. Tegul moka sukčiai PVM ir muitą už katino „kakutį“.
Eidamas jaučiuosi nejaukiai. Juk pašto darbuotojos ims man aiškinti, kad esu sukčių auka, kad nesiųsčiau nieko į Nigeriją ir t.t. O aš turėsiu aiškinti, kad puikiai žinau apie Nigerijos sukčius ir šiuo atveju ne jie mane, o aš juos apgaudinėju. Tačiau pašte reikalai klostosi ne kaip tikėjausi. Moteriškė priima siuntą ir nepasakiusi nei žodžio išsiunčia (…).
Grįžęs namo iškart sukčiams parašiau elektroninį laišką, kad štai telefonas jau išsiųstas, pridėjau siuntos sekimo numerį ir sukūriau istoriją, kad ant siuntinio buvau parašęs, kad tai dovana už 10 dolerių, bet pašto darbuotoja pažiūrėjo, kas viduje, ir liepė rašyti tiesą, todėl taip ir padariau.
Sukčiai baisiai nepatenkinti. Priekaištauja man, kad dabar turės mokėti mokesčius, viso apie 120 eurų, ir prašo, kad šia sumą pervesčiau jiems per „Western Union“. Aš labai atsiprašiau, kad taip atsitiko ir pažadėjau, kad perversiu šią sumą, kai tik gausiu tą man rezervuotą 700 eurų sumą už telefoną iš „Paypal“. Sukčių tai, aišku, nė kiek neguodžia, nes puikiai žino, kad tų pinigų aš negausiu, bet išsiduoti negali, nes kol siuntinys neiškeliavo iš šalies, yra tikimybė, kad jį atšauksiu.
Štai ir viskas. Belieka laukti rezultato. Kad nesukelčiau įtarimo ir iki galo atlikčiau apgautos aukos vaidmenį, po kelių dienų parašiau laišką su klausimu, kodėl dar negavau pinigų, gavau trumpą atsakymą, kad dar palaukčiau. Dar po kelių dienų parašiau jiems dar vieną laišką, kad paskambinau į „Paypal“ ir viską sužinojau. Niršau ant jų, kad mane apgavo, vadinau blogais žmonėmis, grasinau policija ir t.t. Juk jei vaidinti, tai vaidinti iki galo. Tegul džiaugiasi sukčiai, kad kvailelį apgavo, kuris dabar baisiai niršta, tegul didžiuojasi savo apsukrumu. Juk, kaip sakoma, kuo aukščiau pakilsi, tuo smarkiau krisi. Pagal siuntos sekimo numerį matau, kad ji jau pasiekė galutinį tikslą, bet apie savaitę stovi neatsiimta. Na, suprantama. Juk 120 eurų Nigerijoje – dideli pinigai, reikia laiko tiek surinkti. Ir štai vieną dieną statusas pasikeitė į „Pristatyta gavėjui“. Vadinasi, sukčiai mokesčius sumokėjo ir siuntinį atsiėmė. Dar tą pačią dieną gavau laišką su daug keiksmažodžių savo adresu.
Sėdim su draugais ir gardžiai juokiamės. Juk juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
O Jūs, mielieji, turbūt sakysite – ir koks tikslas, kokia nauda buvo gaišti laiką ir taip išsidirbinėti? O aš atsakysiu, kad nauda yra ir net dviguba. Visų pirma, į Nigerijos biudžetą buvo įmokėta 120 eurų, o visų antra tas dvi savaites, kol vyko pajuoka iš sukčių, jie buvo užimti susirašinėjimu su manimi ir neturėjo laiko apgaudinėti kitų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gavus skaitytojo istoriją, DELFI papildomai kreipėsi į Lietuvos paštą, siekiant sužinoti, ar iš tiesų tokiu būdu galima apsukti sukčius aplink pirštą – paaiškėjo, kad tokia situacija reali, nes už siuntos turinį yra atsakingas siuntėjas – Lietuvos pašto darbuotojai siuntų turinio netikrina, o priimdami siuntą gali tik pasitikslinti, ar nesiunčiama draudžiamų daiktų.
Siuntos turinį gali patikrinti tik muitinės darbuotojai ir jei siunčiami draudžiami daiktai, tokia siunta gali būti sulaikyta ar net konfiskuota. Šiuo atveju akmenis ir ekskrementus siųsti nedraudžiama.
Primename, kad Nigerijos sukčiai nuo DELFI skaitytojų „nukenčia“ ne pirmą kartą: Karolis Žukauskas buvo ne kartą pasidalinęs istorija, kaip jį apgauti norėjusius asmenis vedžiojo už nosies.