Neišgalvota ir įkvepianti Laimės istorija: kaip kentėjusi katytė rado namus

 (30)
Šiai istorijai papasakoti reikėjo ypatingo laiko. Nes ji pati - jautri ir ypatinga. Todėl man neįtiko nei vienas savaitgalis, nei vienas apsiniaukęs, (arba priešingai - skaistus) rytas, nei vienas pavargęs vakaras, ir jokia kita mėnesio diena, nesvarbu jei ir menanti kažką simboliško. Man reikėjo ypatingos dienos. Tiksliau, vakaro, jog suprasčiau, kad rytoj aš tai parašysiu.

Dieną prieš Kūčias, vakare, kelios valandos po lietaus aš atsidūriau prie garažų, kur laikome „Naminukų“ inventorių. Išlipau iš automoblio, aplinkui nei gyvos dvasios, tik oranžinėje šviesoje skendintys garažų blokai ir šlapias asfaltas. Giliai įkvėpiau ir (kažkodėl) man pasirodė... Arba ne - greičiau buvau tikra, jog tai vasaros kvapas. Dar trumpai pagalvojau, kaip jį apibūdinti žodžiais: kažkoks truputį begėdiškas, laužo, vandens ir gal dar žolės kvapas. Ir nežinau kodėl, aš prisiminiau Laimę - katytę, kurią išgelbėjome šią vasarą.

Pamenu skambinantį susijaudinusį Ramunės balsą su klausimu, ką daryti. Žirmūnuose, kartu su drauge einančios pro krūmus jos pamatė mažą kačiuką, kurio pusė atrodė tarsi atvira žaizda: jis neturėjo akių, o snukutis ir priekinės letenos atrodė tarsi nudirtos (kaip iš siaubo filmo). Jos nepaliko jo ten. Griebė ir bėgo į artimiausią veterinarijos kliniką.

„Ką daryti?“- šį klausimą atsimenu lig šiol. Jis skambėjo nenutrūkstamai ne tik mano galvoje, bet ir realybėje. Dalis ir tikriausiai didžioji dalis tuo metu šalia buvusių žmonių iš viso stebėjosi, kad toks klausimas dar svarstomas: „Katinas mažas, negražus, be akių, sužalotas, sergantis, išsekęs - dievaži, nekankinkit jo daugiau! Eutanazuokit, padėkit išeiti, jis niekam nebus reikalingas! Juk pilna gražių, kurių niekam nereikia, o šis...“.

Tai pasirodo buvo ne kačiukas, o maža drąsi katytė, kurią praminėme Laime. Veterinarai padarė išvadas, kad ji buvo apipilta rūgštimi arba įkišta į kokius chemikalus, dėl kurių prarado akis ir buvo išdeginta dalis odos. Nei aš, nei Ramunė su Monika, kurios tądien išgelbėjo Laimę, nesugebėjom tiesiog jos „nurašyti, išbraukti ar likviduoti“. Ji kovojo, valgė, netgi žaidė! Kaip dar kitaip ji galėjo parodyti, kad iš visų jėgų nori gyventi? Net ir tokia, kokia ji tapo po nelaimės...

O Laimė, lyg norėdama parodyti, jog neveltui jai buvo suteiktas šansas ir kad viskas bus gerai, pradėjo taisytis milžinišku tempu. Pirmąjį gydymo laikotarpį ji tiesiogine to žodžio prasme gyveno savo veterinarei Sigitai ant rankų. Sigita imdavo ją į darbą, vežiodavosi automobiliu, o vakare pasiimdavo į namus. Vis stebėjomės katyte, kuri visiškai prarado akis, gyvenimo. Atrodė neįtikėtina, bet Laimė ne tik kad nuo pat pradžių tvarkingai naudojosi kraiko dėžute, žaidė kamuoliukais, bet ir savarankiškai klinikoje išeidavo iš narvo pasivaikščioti ir lygiai taip pat pati sugrįždavo į jį nusnūsti.

Kai Laimei buvo pabaigtas antibiotikų kursas, o ant snukučio pradėjo atauginėti plaukeliai, ją į laikiną globą priėmė Monika. Ir čia Laimė nepaliovė stebinusi, ji elgėsi taip tarsi matytų, žaisdavo, prausė ir netgi globojo Monikos šunį.

Dėl to, kad Laimė ypatinga, abejonių neliko. Nerimą kėlė tik tai, kas bus, jei niekas jos nepanorės priglausti. Jei žmonės žiūrėdami į jos skelbimus matys tik katę be akių, bet ne tokią, kokia ji buvo mums visiems, kurie ją matė gyvai ir žinojo, kad antros tokios nė su žiburiu nerasi.

Ir tada sulaukėme Vestos ir Panevėžio laiško. Tai buvo per daug gražu ir neįtikėtina, kad iš karto pavyktų priimti rimtai. Vesta, perskaičiusi Laimės istoriją, pasiryžo ją priglausti. Tik susiskambinus, o vėliau apsikeitus dar keliais laiškais, supratome - Vesta nepersigalvos, ji yra Laimės būsima laimė!

Šiuo metu jau apie pusę metų Laimė turi naują vardą - Meilutė. Taip pat ji turi ir Vestą, ir kitą draugą - katiną, ir savo namus, ir Vestos mamą ir jos draugus, kurie tapo ir Meilutės draugai.

Tenesupyksta Vesta, bet negaliu nepasidalinti ištraukom iš jos laiškų apie Meilutę, ir tai tik todėl, kad Jūs suprastumėt apie kokį gyvenimą aš iš tiesų kalbu:

„Visi taip pamilo Laimę, rūpinasi ja, net seneliai buvo atvykę aplankyti naujos šeimos narės, nors nuo persikraustymo iš Vilniaus dienos (balandžio mėn.) niekaip nepavykdavo jų pasikviesti apsilankyti ir dar šiandien skambina ir teiraujasi, kaip ji laikosi, kaip sutaria su katinėliu“.

„Nenustebkite, jei nuotraukose pamatysite prie sienų kraštų priklotų rankšluoščių ir antklodžių - jie tam, kad Laimė neužsigautų, nes ji laksto ir žaidžia kaip vijurkas“.

„Ji sparčiai auga, noriai valgo ir žaidžia, o didysis katinukas yra jai kaip vyresnis brolis, nes ji daro viską, ką daro jis, net ant palangės užsiropščia, su jo uodega žaidžia, o kai šis pagauna musę ir ji su kojyte ją paspaudinėja. Labai ją myliu ir džiaugiuosi, kad ji atsirado mūsų šeimoje“.

„Ji tikrai labai gera katytė, niekados neverkia, kai valom akytes, ausytes ar kerpam nagučius, pirmą jos cyptelėjimą išgirdau šią savaitę, nes ji prašėsi pas mamą. Kadangi mano ir mamos butai yra tame pačiame aukšte, tik juos skiria siena, tai mama grįžusi namo visada pasiima katinukus pas save, pas ją yra daugiau augalų, o languose nėra tinklelio, tad priskrenda viena kita musė, kas teikia didžiausią džiaugsmą katinėliams“.

„Mes mylime ją tokią, kokia ji yra... Dar kartelį ačiū už šį angeliuką, nes ji išties kaip angeliukas ir yra“.

Iš tiesų net nežinau, ar reikia dar kažką rašyti, ar kaip įprasta tam tikrose istorijose pateikti reziumė... Aš nenoriu. Noriu tik padėkoti Ramunei su Monika, veterinarei Sigitai Tamošaitytei, visiems sekiusiems Laimės (Meilutės) istoriją ir palaikiusiems jos gydymą finansiškai bei morališkai ir, žinoma, didžiausias ačiū Vestai ir jos šeimai!

Ne, vis dėlto be išvadų neapsieisiu: mes gyvename ne tik žiauriame, amoraliame ir nesuprantamame pasaulyje. Mes gyvename ir stebuklų pasaulyje! Nesustokim ir šiais metais daryti juos, būti jais, matyti juos ir gyventi juose!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (59)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (128)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.