Neįprasta benamio katinėlio Kaštono istorija: gelbėjo net dešimt gaisrininkų

 (3)
Dovanojame labai mielą, linksmą, draugišką katinėlį su išskirtine istorija. Šiuo metu jam 3-3,5mėn, katinėlis nuparazitintas, prijaukintas ir ieško atsakingų ir jį mylėsiančių šeimininkų.
© DELFI skaitytojai

Sveiki,

Aš esu Kaštonas, kodėl mane nusprenė taip pavadinti sužinosite netrukus, ir tikrai pažadu, kad istorija bus įdomi ir kupina veiksmo! Atsiradau Žirmūnų gatvės daugiabučio kieme prieš keletą dienų, šiame kieme niekada nebuvau buvęs, todėl buvau labai išsigandęs ir pasimetęs...

Prieglaudos savanoriai spėlioja, kad turbūt į šį kiemą atkeliavau per klaidą, besislėpdamas po mašinos kapotu – sutranzavau savo kelionę į laimę! Bet apie laimę papasakosiu vėliau.
Mane kieme pamatė pora, kuri visus vietinius katinėlius čia žino ir iškart suprato, kad mano atsiradimu reikia susirūpinti ir kažką daryti. Buvau skaniai ir sočiai pamaitintas, tačiau iš tos baimės slėpiausi kaip galėdamas ir eiti kartu tikrai nesiruošiau!

Na, o kitą rytą išaušo nauja diena, kurią likimas man buvo pažadėjęs su dideliais išbandymais... Mano maitintojai ryte atsikėlę išėjo manęs ieškoti, tačiau, deja, niekur nerado. Iš tiesų, aš buvau visai netoliese, tik truputį aukščiau negu manęs ieškojo. Kaip aš atsidūriau tokiose aukštybėse nė pats pasakyti negaliu, o gal norėjau pas tuos malonius žmones pats nukeliauti?

Taigi, padariau rytinę staigmeną – kaip man atrodė, o jų pavadinta „didele didele bėda“. Grįžę po mano rytinių paieškų pora nuėjo į balkoną atsigerti kavos ir spėkit ką pamatė? Ogi mane – įsikorusį į šalia daugiabučio augantį Kaštoną, aukštyje sulig 5 aukštu (nuotrauką rasite žemiau). Sėdėjau įsikniaubęs į ploniausią šakelę ir nė nenumaniau, ką dabar man daryti... Buvo taip baisu, kad nė žiūrėti nenorėjau...

Taigi „didelę bėdą“ t.y. mane buvo nuspręsta gelbėti. Ir Jūs nepatikėsite - manęs gelbėti atvažiavo dvi gaisrinės mašinos ir kone 10 gaisrininkų! Žinoma, tą akimirką aš tuo visai nesidžiaugiau, nes kiekvienas bandymas prie manęs priartėti man atrodė kaip mirties nuosprendis, tačiau jie nenuleido rankų, o aš vis laikiausi įsikniaubęs į tą kelių centimetrų storumo šakelę...

Po ilgų bandymų gaisrininkams ropšiantis į medį, bandymų mane nukelti ar nukratyti pasigirdo sirenos – pasidarė dar baisiau... Aplink kaštoną stovėjo minia žmonių ir į mane žiūrėjo krapštydami galvas – kas man tokiam mažam padarėliui šovė į galvą užsiropšti į tokią aukštybę, svarstė jie... Galų gale pamačiau, o gal jau ir nieko nebemačiau iš tos baimės susigūžęs, o tik pajaučiau, kaip prie manęs su gaisrinės mašinos pakėlėju artėja žmogus ir tiesia į mane rankas. Tą akimirką maniau tai paskutinės mano gyvenimo sekundės – žmogumi pasitikėti nebuvau linkęs... Tik miglotai prisimenu kaip viskas įvyko ir aš atkeliavau į namus, kokiuose dar niekad nebuvau buvęs.

Visas purvinas ir pajuodęs nuo mašinos tepalų, išsigandęs ir nesuvokdamas, kas dabar su manimi nutiks, didelėmis baimės pilnomis akimis žiūrėjau į tuos du dvikojus žiūrinčius į mane pro dėžutės groteles... Jie žiūrėjo ir kalbėjosi ir ištiese į mane ranką, kurios labai labai labai išsigandau, bet... Bet! Pasirodo taip gera, taip gera, kai žmogus savo rankomis tave liečia ir ausį pakaso, kailiuką paglosto, kaip man tai patiko, pats nė nesupratau, kaip staiga pradėjau murkti ir prašyti daugiau...

O dabar aš čia, naktį jau miegojau lovoje, o koks jau tos lovos minkštumas, negaliu nustoti letenėlėmis minkyti! Lauke tokios nebuvo. O jau konservų skanumas, o jau tu žmogaus rankų švelnumas... Aišku per naktį iš laukinio kačiuko naminiu netampama, bet pažangą aš darau – vakar išsimaudžiau ir išmokau daug ir meiliai bučiuotis, murkiu be perstojo, kai tik mane paliečia, tačiau dar truputį išsigąstu netikėtų garsų ir judesių. Tada mano laukinuko prigimtis atgimsta ir bėgu slėptis, bet šitie du žmonės manęs nepalieka ramybėje – susiranda siauriausiame kampelyje ir vėl ima myluoti, ir aš tada vėl nieko nebebijau ir jaučiuosi laimingas!

Tokia tad mano viena baisiausių ir turbūt sėkmingiausių dienų gyvenime.

O dabar aš ieškau namų! Kur mane mylėtų, sočiai maitintų ir daug su manimi žaistų ir myluotų, nes tada aš jaučiuosi labai laimingas... Kol aš dar mažas, mane vadina Mosiku, nes turiu dideles ausis ir esu panašus į lapiuką, o kai užaugsiu sakė mano vadras bus Kaštonas, nes tokios istorijos negalima pamiršti. Kartu nuo kaštono medžio dar ir lapelį su manimi nuskynė, tai dabar turėsiu suvenyrą.

Kartu su savo gelbėtojais Aušra Rekašiūtė ir Aleksandr Lapušinskij bei Všį „Naminukai“ noriu padėkoti Vilniaus gaisrinės Ateities Gaisrininkų brigadai bei Antakalnio-Šilo brigadai, kurie nepaliko manęs bėdoje.

Ir vos nepamiršau, manes net buvo atvažiavę nufilmuoti, tik, deja, į gelbėjimo operaciją nespėjo.
Pagalvokite, galbūt Jūsų namuose trūksta kaip tik manęs?

Mosikas-Kaštonas

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (28)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (78)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (132)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.