Tik mūsų juočkis dažniau tupėdavo po balkonu, kol anas karts nuo karto lakstydavo paskui žmones, prašydamas maisto. Su vaikino mama, kuri taip pat gaili likimo nuskriaustųjų, nunešėme juos į jos namus, kur jie labai džiaugėsi namų šiluma ir maisteliu. Anas katinas kukliai susisuko ant lovos kampučio, prieš tai švelniai pasitrynęs prie visų, lyg padėkodamas, ir tiesiog mėgavosi ramybe ir saldžiu miegu. Ogi mūsų katinas... Visai nesijautė kaip svečiuose!
Iškart aplandžiojo visus kampus, susipažino su šunimi, viską apuostė ir lyg niekur nieko nusprendė padūkti bei pažaisti. Ir po mėnesio pamatėme, kad jis iš tiesų yra daug aktyvesnis ir judresnis, mėgdavo ir apkabinti savo „draugelį“ , ir nuprausti jį, tačiau, jeigu tas nors kiek sukrutėdavo, iškart jam kąsdavo arba pradėdavo jį gainioti. Vaikino mamai sunku buvo su abiem, nes kur tik jie prabėgdavo, vis kažkas krisdavo, griūdavo. O ir mes su vaikinu nusprendėme, kad kai kraustysimės gyventi kitur, jį pasiimsime drauge. Mat nuo pat pirmų dienų jis visąlaik miegodavo su mumis, sekiojo mums iš paskos ir rodė tokį didelį meilumą, jog negalėjome jo tiesiog palikti. Taip jis ir tapo mūsų katinu.
Ir štai atėjo diena, kai jam teko palikti savo draugą ir kraustytis į kitus namus, kur jo laukė naujos pažintys: nedraugiškai nusiteikusi katė ir labai draugiška, susidomėjusi šunytė, kuri pirmas dienas tik ir sekiojo įą iš paskos vis nesuprasdama, kas čia per naujas gyvis mūsų namuose. Visi sugyvena taikiai, jau suprato, kad niekur nesidės, ir vis tiek teks dalintis vienu stogu. Žinoma, būna, kad ir vienas kitą pagainioja, bet, kaip sakau, vieni kitus tiesiog auklėja. Su senbuve kate iki šiol juočkis nedraugauja, jie bando vienas kitą ignoruoti ir tyliai praeiti vienas pro kitą. Su šunyte santykiai šiltesni, nors irgi visko būna.
Ilgą laiką negalėjome suprasti: tai mergaitė ar berniukas? Kol pagaliau tiksliai išsiaiškinome, jog tai berniukas, joks vardas jau nebelipo, todėl kas kaip nori, tas taip jį ir vadina. Aš vadinu Marsu, patėvis juokais vadina Liuciferiu, vaikinas – Betmenu. Bet dažniausiai jis būna tiesiog Katinu!
Iš pradžių dėl katino kilo daug problemų. Man visąlaik buvo neįprasta, kad katinai išeina į lauką, o paskui grįžta, kadangi mano katinai, kuriuos esu turėjusi, visada buvo naminiai. Dėl to, kai mūsų juočkis išbėgdavo į lauką, eidavau jo pasiimti, landžiodavau po automobiliais, jo ieškodama ar bandydama jį išsivilioti, ir taip – kiekvieną dieną po kelis kartus. Paskui tiesiog supratau, kad tai beprasmiška.
Jis žinojo, kur jo namas, kuris jo balkonas (kadangi gyvename pirmame aukšte, jis grįždavo per jį), ir visąlaik grįždavo. Galiausiai pradėjome jį leisti laukan patys, nes supratome, kad jam kažką drausti yra beprasmiška: jis vistiek užeis ar išeis ten, kur nori (kadangi moka atsidaryti kambario duris arba garsiai ko nors reikalauti), draskys, ką nori, ir gers vandenį taip pat, iš kur nori. Apskritai jis labai įdomaus charakterio: jeigu jį barsi, erzinsi, jis gali labai supykti, ypač jeigu yra prastos nuotaikos, ir pradėti urgzti, gali net su letena brūkštelėti per ranką arba pagąsdint, kad tuoj puls. Bet jeigu tu jį myli, glostai, giri, kalbi su juo – gauni atgal viską trigubai, jei ne daugiau.
Miegos tave praktiškai apsikabinęs, prisiglaus, pabučiuos, palaižys, glaustysis, apseilės ir plaukus pakramtys, ir paminkys. Kartais būna toks jausmas, kad jei jis tik galėtų, iš tos meilės visas sulįstų į mane! Netgi baigiame priprasti, kad kiekvieną ankstų rytą, apie 6 val., tenka keltis ir eiti išleisti jį į lauką, bet užtat juokaujame, kad taip taupome mūsų kraiko dėžutę, mat kai vaikšto į lauką, namie visiškai nieko nedaro! Taip pat baigiame priprasti ir prie to, kad jis kaip tankas: jeigu katinas eina, viskas po jo griūna nuo komodų, nuo stalų, o jis tik pasižiūri į nukritusį daiktą, paskui į mane, ir nueina sau ramiai lyg niekur nieko. Dingo ir ta ramybė, kai galėdavai palikti mėsytės gabalą ant stalo ir ramiai sau kažkur išeiti. Dabar tenka viską slėpti nuo vienintelio mūsų mylimo vagišiaus.
Dėl jo įdomaus charakterio visi jį labai pamilo, niekas nepyksta dėl jo visų išdaigų, visi šeimos nariai jį priėmė tokį, koks jis yra. O ir jo tos išdaigos dažniau priverčia ne pykti, o nusišypsoti, nes jau tokiu žvilgsniu pasižiūri, lyg pats būtų nustebęs tuo, ką padarė. Su jo atsiradimu namuose mums tapo daug linksmiau, kadangi kiekvieną dieną jis būtinai padarys taip, kad nusišypsotum arba iš širdies pasijuoktum!
Tekstą redagavo Milda Bukantytė, fotografas Vytautas Jacunskas
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Norinčius tapti projekto dalimi – pasidalinti istorija apie pasikeitusį gyvūnų gyvenimą patekus į Jūsų namus – prašome užpildyti anketą, ir mes su Jumis susisieksime. Laimingų istorijų dalyviai (šeimininkai su augintiniais) fotografuojami penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Mažeikiuose. Taip pat prašome atsiliepti fotografus ir žmones iš kitų miestų, norinčius ir galinčius prisidėti prie projekto įgyvendinimo – fotografuoti arba padėti rengiant fotosesijas. Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.