Kai visos draugės verkė dėl to, kad neranda vaikinų, aš buvau rami – nuo smėlio dėžės laikų turėjau draugą, su kuriuo leidau laiką, pirma šiaip, o vėliau, kaip ir reikėjo tikėtis, kaip su pora.
Mūsų sužadėtuvės vos sulaukus dvidešimt trejų buvo išpranašautos viso miestelio bobučių... Tėvai padovanojo butą. Ėmėme gyventi tarsi vyras ir žmona.
Kiekvieną pirmadienį – gėlių puokštė, kiekvieną antradienį – bilietai į teatrą, kiną ar kokią parodą ar bent užsakytas staliukas restorane... Savaitgalius leidome su mano sesers šeima. Tobula, ar ne?
Taigi, kad ne. „Vedęs nereiškia miręs“, – sako tarybinių laikų vyrai. Aš jaučiausi „ištekėjusi, vadinasi, mirusi“. Kasdien tas pats – kasdienybė, ramybė... Kartą suvaidinau isterijos priepuolį, kad bent kiek išjudinčiau savo būsimą vyrelį. Kur tau, koks buvo miegantysis gražuolis, toks ir liko. Tiesiog per ramus, per santūrus, tarsi negyvas, molinis, už stiklo lentynoj pastatytas...
Pradėjau sekso streiką. Gal bent taip vyras paveikiamas, galvojau.
Opa – nepraėjus nė savaitei (!!!) mylimojo nuostabiojo telefone atsirado moteriškas vardas. Kaip žinodama įvedžiau į „Google“ – nagi mergaitė už pinigus iš skelbimų...
Jei jis būtų atsiklaupęs ir atsiprašęs, būčiau atleidusi, garbės žodis. Buvo supurtyti mano pasaulio pamatai... Bet jis tik atsiduso ir pasakė, kad ėjo ne sekso, o... Išklausymo, bendravimo, atsipalaidavimo, žodžiu, erotinės psichoterapijos. Įsivaizduojat? Ne, kad kaip normalus žmogus pasakytų, kad ji tebuvo tam, kad pasimylėtų, atsiprašant, tai – „Jaučiau įtampą namie, todėl...“
Mečiau jį lauk. Ir dar jo tėvams pasakiau, kas per paukštis, „padėkojau“, kad tokį išauklėjo. Jis labai artimas su tėveliais, nenustebčiau, kad net būdamas be penkių minučių ženotas, būtų gavęs su rykšte.
O pati pasinėriau į psichologinę literatūrą. Ir ką jūs manot? Atradau labai paprastą, bet niekada nešovusią galvon mintį – labai liaudiškai tariant, „neieškok šiknoj sliekų“. Nori gero vyro? Ne kaime prie plūgo jo ieškok, o ten, kur tokie lankosi. Atnaujinau ryšius su geroje įmonėje dirbančia bendraklase, įsiprašiau į vakarėlį. Pamačiau kitą pasaulį.
Linkiu sėkmės kiekvienai moteriai, ieškančiai savęs verto, gero, sėkmingo vyro. Skyrybos tėra nelaimingas bilietas loterijoje. Nesustokite, bandykite toliau ir tikrai triumfuosite.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Visiems žinoma, kad pavasaris – meilės metas, kai rankos tiesiog tiesiasi apkabinti artimą žmogų. Atšilę orai kviečia organizuoti romantiškus pasivaikščiojimus, artėjanti vasara – planuoti atostogas su sielai artimu žmogumi. Deja, labai sunku, kai už lango – saulėta diena, o širdyje – niūru, nes mylimoji ar mylimasis nusprendė ilsėtis ir šiltas dienas leisti su kuo nors kitu. Prašome pagelbėti visų sudaužytų širdžių savininkams – papasakokite, kaip ištvėrėte išsiskyrimą, ir kaip ir vėl atradote širdies ramybę.
Pasidalinkite savo istorija ir parodykite šiuo metu kenčiantiems, kaip ir vėl matyti šviesias spalvas! Atskleiskite, ko imtis, kad išsiskyrimas gyvenime būtų ne viena iš liūdnų pabaigų, o taptų nauja pradžia!
Dviem nuoširdžiausių istorijų autoriams įteiksime prizą po dvi knygas: S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir S. Jovaišos „Boso Valanda“. Rašyti galite spausdami pilką mygtuką čia arba el.paštu „Išsiskyrimas“.