Mylimojo netekusios pareigūnės laiškas žmonėms: viskas, ką mes darome, yra dėl Jūsų

 (189)
„Mes dirbame ne dėl savęs, ne dėl rezultatų, ne tam, kad prie kažko prisikabintume... Mes dirbame dėl jūsų, kad apgintume jus, apsaugotume jus, padėtume jums...“ – jautriame įraše feisbuke rašo pareigūnė Kristina Toliušytė. Mergina atvirai pasidalijo jautria istorija, kaip neteko artimiausio širdžiai pareigūnu dirbusio savo žmogaus ir kviečia žmones vertinti visų policininkų darbą. Ji sutiko, kad jautrus jos kreipimasis į kolegas ir tautiečius būtų paviešintas ir DELFI Piliečio rubrikoje.
© DELFI / Ainis Gurevičius

Vieno labai brangaus žmogaus paskatinta nusprendžiau parašyti šį „postą“. Ir ne dėl to, kad verkšlenčiau, kaip man dabar sunku, bet dėl to, kad papasakočiau savo trumpą, bet dar nesibaigiančią tarnybos istoriją, kurioje nuolat buvo mano brangusis Tomas... O viskas prasidėjo 2014 m. rugpjūčio 8 d. kai po policijos mokyklos buvau paskirta dirbti Tauragės apskr. VPK Pagėgių PK.

Tuo metu taip sutapo, kad Tomas atostogavo, o Jam grįžus iš atostogų turėjome dirbti viename ekipaže. Pamenu, kaip Jo natūraliai bijojau, nes pirmą kartą gyvenime mačiau tokį pareigūną – konkretų, tikslų, griežtą. Ir tai mane sužavėjo... Jau 2015 m. vasario mėn. pradėjau su Juo susitikinėti, visa tai peraugo į meilę ir gyvenimą kartu...

Per tuos dvejus bendro gyvenimo metus mes pasiekėme labai daug... 2015 m. mes buvome geriausia Tauragės apskr. VPK patrulių pora, 2016 m. šį savo titulą apgynėm. Pamenu, kaip džiaugdavomės kiekvienu straipsniu vietiniame laikraštyje apie mus, kaip Jis nuolat manim didžiuodavosi ir sakydavo, jog Jis per 12 savo tarnybos metų nepasiekė tiek, kiek aš per 2 metus, ir nuolat mane skatindavo...

Per tuos dvejus metus teko eiti kelias pareigas: patrulio, vyresniojo patrulio, vyriausiojo patrulio, patrulių būrio vado, prevencijos poskyrio tyrėjo... Ir tuo labai džiaugiuosi... Ir Jis labai manimi džiaugdavosi... Bet viskas pasikeitė tą nelemtą sausio 24 dieną... Rytas prasidėjo įprastai: atsikėlėm, atsigėrėm kavos, ir kaip visada Tomas davė bučkį, išlydėdamas mane į darbą, tuomet net negalėjau pagalvoti, kad tai bus paskutinis mūsų bučinys...

Kaip įprasta, 9 val. Tomas pradėjo tarnybą, aišku, per mano kabinetą Jis praeiti negalėjo, negalėjo nepažiūrėti kaip aš, negalėjo nepasisveikinti su mano kolege Jurgita ir pasakyt jai, kad jos rankos šaltos kaip varlės... Po 12 val. nuvažiavom kartu papietauti, kaip ir visada, kaip tik buvo mano eilė mokėti už pietus, o Jis, gudruolis, pasiėmė patį brangiausią kepsnį, tuomet dar Jam pasakiau, kad kitą kartą, kai bus Jo eilė mokėti, aš tyčia užsisakysiu tiek, kad ohoho...

Po pietų grįžom į kabinetą ir gėrėm kavą... Aš, Tomas, Darius ir Jurga.. Atsigėrę kavos aptarėm darbus, pajuokavom ir išvažiavom į skirtingas puses... O tada ir prasidėjo.... Važiuojant iš Vilkyškių miestelio per raciją išgirdau, kad mano berniuko ekipažas pateko į avariją, kad reikalinga greitoji, ir kad sunku kalbėti... 100 procentų buvau įsitikinusi, kad per raciją kalbėjo Tomas, ir nieko nelaukusi kontaktavau su budėtoju, kad į šį eismo įvykį važiuojam mes su Jurga... Nežinau, iš kur pas Ją buvo tiek stiprybės vairuoti, aš pamenu, kad visą kelią meldžiausi ir prašiau Dievo, kad viskas Tomui būtų gerai... Bet... Kai nuvažiavome į vietą, iššokau iš dar nesustojusio automobilio ir pasileidau bėgti link avarijos vietos...

Nubėgusi pamačiau, kaip gelbėtojai pjausto vairuotojo pusę ir bando ištraukti Tomą... Apibėgus automobilį iš keleivio pusės pamačiau, kad pusnyse sėdi Darius, pagalvojusi, kad jam viskas gerai, puoliau į automobilio saloną... O jame gulėjo Tomas... Prispaustas... Bandžiau paėmusi ranką ieškoti pulso, bet man nepavyko... Tuomet kritau į pusnis ir pradėjau verkti... Pamenu, kaip kolega mane išvedė iš tos vietos, tuomet klūpėdama nuošaliau laukiau, kol gelbėtojai išvaduos Tomą...

Tikėjausi, kad Jam viskas bus gerai... Tačiau... Gelbėtojai jį ištraukė ir uždengė juoda plėvele, tuomet pasileidau bėgti link Jo, bet mane sustabdė ir pasakė, kad viskas... Tomo jau nebėra... To jausmo jokiais žodžiais neapibūdinsi... Žemė slydo iš po kojų, o skausmas draskė visą kūną... Ir tas jausmas, kai paskambinau mamai pasakyti, kad Jos sūnaus nebėra... Ir sesei, kuriai Jis buvo autoritetas.... Ir visos tos užuojautos, laidotuvės...

Kiekvieną kartą atsistojusi prie karsto meldžiau Tomo suteikti jėgų viską ištverti... Žiūrėjau į Jį, glosčiau, bet negalėjau patikėti, kad ten guli mano berniukas... Atrodo, praradau gyvenimo prasmę... Bet... Kažkokiu būdu Tomas atsiuntė man tos stiprybės, atsiuntė jėgos ir vėl užsivilkti policijos uniformą... Ir kiekvieną kartą dirbdama aš jaučiu naują jausmą, tai yra baimė... Bijau dėl savo ir kolegos gyvybės ar sveikatos... Matau tą baimę savo artimųjų akyse, kai išeinu į tarnybą... Po šio įvykio supratau, koks trapus yra gyvenimas... Ir kad išėjus galiu ir nebesugrįžti...

Šiuo savo tekstu noriu kreiptis į Jus, mieli kolegos, ir visus Lietuvos žmones... Kolegos, gerbiu ir vertinu kiekvieno iš Jūsų darbą, tiesiog noriu paprašyti, kad brangintumėt žmones, kurie jus supa.. Kad suprastumėte tą riziką, kurios aš ilgą laiką nesupratau... Dėkoju Jums, kad dirbate šį darbą... Ir mieli Lietuvos žmonės, prašau Jūsų, supraskite policiją...

Dažnai internete pasirodo įvairūs vaizdo įrašai, kuriuose matosi, kad Jūs bandote pažeminti policijos pareigūną, bet supraskite, prašau, vieną dalyką... Mes dirbame ne dėl savęs, ne dėl rezultatų, ne tam, kad prie kažko prisikabintume... Mes dirbame dėl jūsų, kad apgintume jus, apsaugotume jus, padėtume jums...

Viskas, ką mes darome, yra dėl Jūsų... Prašau, vertinkite tai, nes tik kartu mes galime žengti saugesnės visuomenės link... Ir kiekvieną kartą užsivilkusi uniformą aš didžiuojuosi būdama Lietuvos policijos pareigūne, kad galiu apginti, apsaugoti, padėti... Ir padarysiu viską, ko nespėjo padaryti Tomas...

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (50)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (128)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.