Mylimas šeimininke, nepalik manęs kaip daikto...

 (24)
„Ak, koks sambrūzdis, net loti pavargau! Visi bėgioja, nešioja daiktus, šeimininkai, nepažįstami žmonės, vis kitos mašinos... Viską tik neša iš namo kaip per gaisrą... O štai šeimininkas, šeimininke, ei, ei, tu turbūt užsiėmęs, bet pažiūrėk į mane! Nežiūri... Sėda į mašiną. Visi. Pala, o kaip gi aš?“.

Neieškau namų konkrečiam gyvūnui šiuo straipsniu. Noriu, kad nereiktų jų ieškoti, nes jie nedingtų. Prieglaudos sulaukia daugybės skambučių ir laiškų iš tų, kurie patys ar jų tėvai išsikrausto iš kaimo, priemiesčio ir nori atiduoti savo šunis. Kodėl?..

Jis tarnavo ne vienerius metus, penkerius, dešimt, gal net penkiolika. Susidėvėjo. Jis visada ant grandinės arba voljere, arba aptvertoj teritorijoj, bet nelabai kas kada gyvenime vedžiojo. Bus vargo perauklėti. Jis juk tik šuo. Nebereikalingas.

O pameni, kaip vaikystėje pribėgdavai prie šunelio, atkišdavai sumuštą kelį ir jis palaižydavo? Tikėjai, kad greičiau užgis. Pameni, kaip jis visada pranešdavo apie atėjusią paštininkę, apskalydavo prie tvoros užstrigusius girtuoklius, o gal net nuo vagių yra apsaugojęs, lapę iš vištidės išlojęs.

Pameni, kaip jis džiaugdavosi, gavęs dubenėlį vandens karštą vasaros dieną, kaip šokinėdavo ir plakdavo uodega šonus? Jis tave dievino. Jei būdavai prastos nuotaikos, jis kantriai laukė, kol žvilgtelėsi į jį, ir tada nutaisydavo pačią ištikimiausią išraišką, - neliūdėk, šeimininke, aš su tavimi!

Kartais tu jį gal net nuskusdavai, kad vasarą nesikamuotų su savo gaurais, nes šukuoti nebuvo nei laiko, nei papročio. Kaip atjaunėdavo, pagražėdavo, kaimynė sakydavo - gal naują šuniuką įsigijot? O kaip bijojo perkūnijos... Net leisdavote į malkinę ar į namą, jei didelė audra užeidavo, kad neišprotėtų iš baimės. Koks dėkingas būdavo jis, kad šeimininkai tokie geri!

O gal buvo susirgęs, ir kai jau nutarėte, kad pats nepasveiks, ir nenorėjote klausytis patarimų nušauti arba pakarti, - vežėte į veterinariją. Jis inkštė iš skausmo ir retsykiais žiūrėjo į jus, ar dar nedingote, ar viskas tvarkoje. Supratote, kad net jei vežtumėte pakarti ar nušauti, žiūrėtų lygiai taip pat, ir tik labiau spaudėte greičio akceleratorių...

Jis atpažindavo prieš kelis mėnesius matytus jūsų giminaičius ar vaikus ir aplodavo juos tik draugiškai, iš principo, o už svečių parodytą dėmesį, gerą žodelį ar skanias lauktuves galėdavo rankas išbučiuoti.

Bet jis juk buvo tik šuo: skambutis, sargas, balsas... Sargauti mieste nebereikia, ir šuns nebereikia. Jūsų namas su telefonspyne, butas su šarvo durimis. Jūs mėgstate vakaroti mieste arba darbe, o šunį reikės vedžioti ryte ir vakare. Plaukai ant sofos. Skiepai, kvapai, vargai. Jūs nenorite aukoti savo komforto.

Jūs nenorite rodytis su juokingu kaimo šunimi gatvėse, kur daug mašinų ir žmonių, o jis - naivus kaimo vaikelis, nepratęs prie triukšmo, lakstantis paskui dviračius... Ir išduodate, stengdamiesi nežiūrėti į akis, sakydami - juk dar nemigdau, ne, tik kam nors atiduosiu arba priduosiu į prieglaudą. O jei nieks nepaims, ką gi, tada... Juk negaliu išmesti vidury laukų... Tada teks...

O nauji šeimininkai neatsiranda... Žmonėms juk atrodo, kad net ir penkių metų šuo jau per senas. O jei dar šertas bet kuo, niekad nešukuotas, negaudavęs vaistų nuo blusų ar kirminų, atrodys dar senesnis... Nebent tai jūsų kaimynas, kuris šunį seniai pažįsta ir kartais pakiša skanų kąsnelį, nebent jis susigundys ir sargiui nereiks niekur toli belstis.

Nes jums per sunku. Jūs atsivežėte seną skrynelę iš senojo namo, promočiutės austus apklotus, senelio portretą nuo sienos ir gal net susirinkote pelargonijas nuo palangių. Tad dar ir šuniui vietos jūsų gyvenime neliko...Nors jis juk gali pabandyti būti ne vien sargas, bet ir draugas.

Sunku, bet galima įprasti keltis jo vedžioti ir grįžti bent vienam iš šeimos narių vakare laiku. Galima įsigyti narvuką, kuriame šunelis galės snausti, kol jūsų nebus, kad negraužtų baldų ir neprikrėstų kitų išdaigų. Galima paprašyti kaimynų, kad būtų supratingi, nes šunelis iš pradžių gali bruzdėti dienomis ar loti, išgirdęs už durų ką einant. O gal jie netgi visai nebus prieš, kad šalia yra sargelis?..

O kaip bus ramu, draugams paklausus, kur persikraustę padėjote šunį, kurį jie pamena iš apsilankymų! Jums nereikės sukti akių ir kažką neaiškiai mykti. Pasiėmiau, apkirpau, išmaudžiau, nupirkau naują antkakliuką - galėsite pasakyti išdidžiai. Jis be mūsų nieko daugiau neturi, kaip galėjau tą kūtvėlą palikti? Iš tiesų, kaip?

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: taisyklių nesilaikysiu, ką man pasakysi? (24)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje – vaismedžių sodas (4)

Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, kad šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė.

Chalato kišenėje nešiota katė į namus atnešė džiaugsmą (28)

Kisiūnė – katė, kuri į namus atnešė daug juoko ir švelnumo. „Normalų“ vardą bandėme sugalvoti porą mėnesių, pasitelkę net aplinkinius žmones, tačiau nieko įspūdingo sugalvoti nepavyko ir ji tapo tiesiog Kisiūne.

Lietuvos vairuotoją nustebino orai Lenkijoje: nufilmavo sniegą (5)

Piktinatės, kad pavasaris niekaip neateina? Lietuvoje orai bent jau geresni nei Lenkijos pietvakariuose – pasak DELFI skaitytojo Almanto, penktadienio rytą ten kaip reikiant snigo. Šį vaizdelį skaitytojas nufilmavo ir pasidalijo juo su DELFI Piliečiu.

Nufilmavo šviesoforo signalų „nepažįstantį“ vairuotoją: gerai, kad pėstieji neįžengė į sankryžą (4)

„Jei pėstieji būtų anksčiau įžengę į sankryžą, pasekmės galėjo būti daug liūdnesnės“, – DELFI rašė skaitytojas Ugnius, pasidalinęs vaizdo įrašu, kuriame užfiksavo įžūlų vairuotoją. Šis nusprendė, kad jam šviesoforo signalo galima nepaisyti.