Klausiate, kas tas žmogiškumas, kurį vis rečiau linksniuoja žiniasklaida, švietimas, ir, kas keisčiausia, netgi tėvai? Daugelis įsivaizduoja, kad tai yra pagalba kitam be atlygio, neabejingumas, gebėjimas užjausti ir beatodairiškas pasiaukojimas. Tačiau ne tai yra objektyviausias paaiškinimas.

Pirmiausia žmogiškumas turėtų būti pagrįstas tolerancija ar netgi jai prilyginamas, nes norint išlikti tikru žmogumi, pirmiausiai reikia suprasti ir gerbti kitus, jų rasę, tautybę, religinius ir kultūrinius įsitikinimus, propaguoti jų sąžinės laisvę, nuomonę įvairiais klausimais. Būti pakantiems. Kartais tokiu išlikti yra nežmoniškai sunku, ypač matant, kai kiti lengvai laužo visas nustatytas taikaus būvio ribas. Griauna pasaulio tvarką. Naikina tai, kas atskiria mus nuo kitų padarų, neturinčių jausmų, ir patys bematant tampa tokiais – šaltakraujiškais, bejausmiais. Kaip galima kalbėti apie vienybę ir taiką visuomenėje, kai kasdien vis dar atsiranda tokių, kurie nesupranta ir turbūt gyvenime nėra girdėję apie paprasčiausius tolerancijos pagrindus?

2015–ųjų metų įvykiai pasaulyje, ypač Europoje, priverčia susimąstyti – ar tikrai esame tokie žmogiški, kokie galėtume būti? Įsisiūbavus vienai didžiausių socialinių problemų nuo Antrojo pasaulinio karo, migrantų krizei, vyrauja prieštaringos nuomonės. Vieni smerkia ir neigiamai reaguoja į pabėgėlius, masiškai besiveržiančius į Vakarus srautais, kiti teigia, kad turime būti solidarūs su karinius konfliktus kenčiančiomis šalimis – Sirija, Iraku ar Turkija, padėti nekaltiems žmonėms. Ar tikrai problema tik mumyse? Kas skiepija tą požiūrį į kitataučius, skirtingos tautybės ir išvaizdos žmones? Jie patys, nuveikti darbai ar tiesiog paprasčiausi stereotipai? Viskas susideda į vieną.

Mums, baltiesiems krikščionims, pasaulis yra paprastesnis, nes mes esame „normalaus“ žmogaus prototipas, o rytiečiams tenka susikauti su daugiau problemų. Jie – tamsesnio gymio, kitos kalbos, propaguojantys islamą. Neretai drastiškai ginantys savo įsitikinimus kariniu būdu. Puikiausias to pavyzdys – praėjusių metų išpuoliai Prancūzijoje.

Sausio mėnuo, Paryžiaus centras. Gyvenimas verda, žmonės skuba į darbus, namus, šypsosi, džiaugiasi ar keliauja rutinos ratu. Į laikraščio „Charlie Hebdo“ redakciją įsiveržia kaukėti ir ginkluoti vyrai, nužudo 12 žmonių, kol ieško karikatūristo, kuris pašaipiai laikraštyje pavaizdavo Alachą. Pasaulis lieka sukrėstas. Teroristai šaukia ir tarsi visiems į akis rėžia – su mumis nejuokaukite, mes ginsime savo tikėjimą, žudysime Alacho priešus, jei reikės, pradėsime ir karą. Tad kas kaltas šioje situacijoje? Karikatūrų piešėjas, išjuokęs Islamo religiją ir situaciją Rytuose, ar žiaurūs musulmonai, kurie taip stipriai į tai sureagavo? Manau, tikro atsakymo nėra, tačiau aišku yra viena – tolerancijos nepakako abiem pusėms. Sąžinės ir minties laisvė buvo sutepta žmonių krauju. Išjuokdama islamą redakcija pasielgė netaktiškai, o teroristai, panaudoję ginklus – žiauriai ir drastiškai.

Ir lyg to būtų negana, tų pačių metų lapkritį Paryžiuje pasikartoja dar vienas teroro išpuolis. Tik šįkart pareikalavęs ne dvylikos, o šimto dvidešimt aštuonių gyvybių. Viskas buvo suplanuota, viskas įvyko taip, kaip turėjo. Grupuotė, pasivadinusi „Islamo džihadistais“, dar kartą įbaugino visą Europą ir pasaulį, įrodydami savo jėgą. Jėgą, kuri gina ne juos pačius. Jėgą, kuri gina religiją. Jėgą, kuri gali būti nemenku pretekstu trečią kartą pasauliui išgyventi baisų periodą, apie kurį nesinori nė galvoti. Jėgą, kurią panaudoti gali ne kas kitas, o tik žmogus, neturintis nei žmogiškumo, nei moralės.

Nepamirškime ir pirmosios 2016–ųjų nakties Vokietijoje. Kelno miesto centre surengtas neregėto masto užpuolimas, kurio metu migrantai apvogė, puldinėjo ir išnaudojo daugiau nei 100 vokiečių moterų. Didžiąją užpuolikų dalį sudarė pabėgėliai iš musulmoniškų kraštų, ypač Sirijos. Pažeidėjai savo veiksmus pagrindė sakydami, kad juos „pašaukė“ Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ragindama savo šalies piliečius atverti sienas migrantų srautams.

Visas pasaulis supuola kaltinti musulmonus, tačiau ar visi jie kalti dėl tokių veiksmų? Ne, žinoma, ne. Man gaila nekaltų žmonių, nuoširdžiai išpažįstančių savo religiją ir tikinčių į Alachą, kurie tapo visų stebimais taikiniais. Suprask – jei jau esi musulmonas, tai gali vidury gatvės išsitraukti „kalašnikovą“ ir be vargo juo pasidarbuoti. Toks nusistatymas dabar vyrauja didžiojoje visuomenės dalyje, tačiau... Tai nėra adekvatu. Nėra teisinga. Tokioms mintims skiriamą laiką reikia panaudoti situacijai taisyti, taikai atstatyti, nukentėjusiems žmonėms padėti ir gyvybėms išsaugoti.

Mes nesame lygūs. Nesame vienodi, kad ir kiek tai būtų galima kalti mums į galvas. Mes esame skirtingi, ir tai reikia gerbti. Tai ir yra tolerancijos esmė – susipažinti su tais skirtumais ir juos priimti. Niekada nebus taip, kad visi gyvens kaip lygus su lygiu, vienodai laimingai ar nelaimingai, tačiau galima bent stengtis tai pakeisti ne karu, ne prievarta, ne mažų vaikų, matančių griaunamus namus, klyksmais, motinų ašaromis ar teroro išpuoliais, o žmogiškumu. Stengtis tapti ne civilizacija, kuri pamažu save naikina, o civilizacija, kuri save kuria toliau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – trečiasis straipsnis konkursui. Pirmąjį galite perskaityti čia.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.