Merūnui scenoje tenka pasirodyti su 2000 eurų vertės perukuantroji interviu dalis

 (22)
DELFI skaitytoja Justina Laurinavičiūtė pasikalbėjo su operos daininku Merūnu Vitulskiu. Publikuojame antrąją interviu dalį, kurioje Merūnas pasakoja apie savo vaidmenis, darbo sąlygas ir poilsį.
© Autoriaus nuotr.

- Giacomo Puccini opera „Bohema“, kurioje vaidinate, yra tragiška, nes miršta Rodolfo mylimoji Mimi. Ar Jums, kaip jaunam atlikėjui, nebuvo sunku atlinkti tragiškai mylimosios netekusio vyro vaidmenį?

- Norint perteikti tas emocijas, reikia remtis gyvenimiška patirtimi. Ir visi atlikėjai ja remiasi. Juk visi žmonės gyvenime yra kažko netekę. Scenoje stengiesi elgtis natūraliai ir prisiminti tuos jausmus. Dažnai, net nereikia suvaidinti tų jausmų, juos tiesiog išgyveni. Dabar jau, net nenustembu, kodėl žmonės yra pamišę dėl operų. Operos yra statomos daug metų, bet jos nepraranda įdomumo ir žavesio. Aš remiuosi savais jausmais ir džiaugiuos, kad žmonės manimi patiki.

- Rodolfo vaidmuo reikalauja didelio įdirbio iš dainininko. Kiek laiko mokėtės savo partijas ir vaidmenį? Ar buvo sunku? Gal konsultavotės su savo dėstytojais ar kitais dainininkais?

- Šiam vaidmeniui pasiruošti turėjau tris mėnesius. Tiek laiko tikrai užtenko. Reikia išmokti mokytis. Žinau, kad pats dar to gerai nemoku. Man labai sunku mokytis tekstus atmintinai. Partijas maždaug pusantro mėnesio mokiausi pusbalsiu, likusį laiką pilnu balsu, stengiausi balsą pripratinti prie scenos. Italų kalba ir tam tikra tarmė irgi buvo iššūkis. Važiavau konsultuotis į Graco teatrą pas žinoma kaučerį Marį Skują. Stengiausi daryti viską ir pasirodyti kaip įmanoma geriau. Yra tam tikrų dalykų, kuriuos žino visi žmonės, o kadangi esi dainininkas, privalai žinoti daugiau. Buvo sunku, netgi labai. Tai atima tikrai labai daug laiko, kartais pritrūksta energijos ir noro. Bet sukandi dantis ir dirbi.

Merūnui scenoje tenka pasirodyti su 2000 eurų vertės peruku
© Autoriaus nuotr.

- Opera parašyta italų kalba. Kaip sekėsi susidoroti su ja? Gal yra tekę dainuoti itališkai anksčiau?

- Italų kalba yra viena iš pagrindinių kalbų, kuriomis dainuoja operos solistai. Tai yra neišvengiama. Dainuoti itališkai moko Muzikos akademijoje. Ten vyksta italų kalbos paskaitos. Turėjau italų kalbos dėstytoją, kuri suteikė tikrai daug žinių. Nors, kaip žino visi, praktikoje viskas būna kitaip. Apskritai, lietuviams mokytis italų kalbos sunku (geriausiai italų kalbos gali išmokyti italas.) Dialektas yra labai savotiškas ir kiekvienas regionas kalba tikrai labai skirtingai. Italai yra labai kritiški, jie reikalauja idealaus tarimo.

- Dabar dainuojate Austrijoje „Klagenfurt stadttopera” teatre, Džiuzepės Verdžio operoje „Lady Macbeth”. Įkūnijate McDufą, kuris operos pabaigoje nužudo karalių. Kaip Jums ši opera? Ko reikalauja?

- Galvojau, kad opera bus lengvesnė, bet dirbdamas pakeičiau nuomonę. Atlieku nedidelę partiją, ją sudaro arija, rečitatyvai ir keli kvartetai. Bet vaidmuo dramatiškas. Dainuojant labai pavargsta balsas, nes melodinė linija tenorui parašyta pereinamose natose. Neturint gero paruošimo, tvirtos ir patogios pozicijos pavargsti labiau, nei atidainavęs visą operą, kaip pavyzdžiui, ,,Bohemą". Mažas vaidmuo visuomet labiau vargina, nei vaidinimas ištisai, ir susimauti mažesniame vaidmenį visada yra didesnis pavojus. Šiam spektakliui surinkti labai puikūs daininkai, tokie kaip: Tatiana Melnichenko, Maksim Aniskin, Evgeny Stavinskiy ir kiti, dainavę Metropoliteno, La Scala ir kituose geriausiuose pasaulio teatruose.

- Ši opera yra biografinė, ar teko domėtis istorija?

- Taip, domėjausi istorija. Perskaičiau V. Šekspyro knygą „Makbetas”. Iš anksčiau turėjau spragų, kurias dabar stengiuosi užpildyti skaitydamas, papildomai ieškodamas informacijos. Kaip ir kiekvienoje viduramžių istorijoje kalbama apie valdžios nepasidalinimą, gausu žmonių žudymo. Makbetas nužudo savo kraujo gimines ir skriaudžia žmones norėdamas valdžios. Aš esu tas veikėjas, kuris gina žmonių įsitikinimus ir nužudo Makbetą. Kovos choreografija vyksta su tikrai ginklais. Dalyvavome viduramžių klubo paskaitose, kurių metu mokėmės kautis. Buvo labai įdomi patirtis.

- „Opera yra opera, o simfonija – simfonija. Balsas ir melodija man visada bus svarbiausia”,– sakė Džiuzepė Verdi. Ar tai matoma šio kompozitoriaus kūryboje?

- Kuo daugiau dainuoju šio kompozitoriaus kūrinių, tuo labiau supranti, kad jis labai mėgo aukštus balsus. Jo muzika reikalauja didelio meistriškumo. Verdi yra sudaręs daug sunkumų atlikėjams. Jo kūriniuose daug stretto (tempo greitinimas- aut. past.), daug pasagio (pereinamų natų į aukštą registrą) ir kitų išbandymų.

- Gal galėtumėte pakomentuoti, kiek įtakos operai turėjo Vilhelmas Šekspyras? (Tiek operos kūrimą, tiek personažų charakteristikas)

- Ši opera labai poetiška. Šekspyras su Verdi sugebėjo sukurti puikų bendradarbiavimo ryšį tarp muzikos ir libreto. Veikėjų charakteriai labai skirtingi, bet visus juos vienija vienas troškimas- būti valdžioje, nors tuo pat metu jie yra labai jautrūs. Kompozitorius pasirinko labai sudėtingą tematiką. Bet Verdi niekad nėjo lengviausiu keliu. Ši opera vienas iš brandžiausių jo darbų. Opera „Lady MacBeth“ yra asmenybės prieštaravimas prieš sistemą, požiūris į tautą, į tikrąsias žmogiškąsias vertybes.

- Ryšys su publika ir kitais daininkais yra labai svarbus. Ar pavyko rasti bendrą ryšį su publika ir atlikėjais, muzikantais, dirigentu?

- Nuo studijų laikų buvau mokomas supratimo, kad visuomet šalia atlikėjo yra komanda. Niekad nesi vienas scenoje, jei nedainuoji akapela, visuomet tave supa žmonės, kurie taip pat yra muzikantai, ir visuomet privalai stengtis bendradarbiauti su jais, reikia siektis kuo glaudesnės muzikinio bendrumo. Jeigu dainuoju kartu su pianiste, tai visuomet labai įdėmiai jos klausau. Noriu, kad ji suprastų, ko aš noriu, kaip aš interpretuoju kūrinį, ir lygiai taip pat mėginu suprasti, kaip ji tai supranta. Kad abu galėtumėm parodyti save ir puikų rezultą - tikrą muziką. Taip turi būti visuomet, nesvarbu, ar dainuoji ansamblyje ar chore, ar dirbi su dirigentu, orkestru. Dažnai būna taip, kad kai sąžiningai dirbi repeticijose, užlipęs ant scenos, net neturi poreikio žiūrėti į dirigentą, nes jauti jo pulsaciją, žinai, ko jis iš tavęs reikalavo. Labai blogai, kad pas mus dar išlikęs rusiškas dirigento tipas (stilius), kai dirigentas nori viską laikyti savo rankose, jis viską labai suveržia ir neduoda laisvės atlikėjams. Juk orkestrui reikia leisti groti, o solistams- dainuoti. Visoje Europoje yra toks supratimas, kad orkestras akompanuoja atlikėjams, o ne atlikėjai akompanuoja orkestrui. Reikia labai gerbti tuos dirigentus, kurie supranta, kas yra muzikinė visuma. Visuomet stengiuosi palaikyti tą visumą.. Juk tai ir yra bendradarbiavimas. Labai nemėgstu savanaudiškumo muzikoje. Kai dirbi su profesionalais, visuomet sieki to bendrumo, ir savanaudiškumas tiesiog išnyksta arba jo net nebūna. Manau, kad kontaktas su pubtika yra vienas iš svarbiausių. Juk dainuojama žiūrovams. Visi dainininkai gyvena dėl ovacijų (plojimų) garso. Nuo to garso mes pasikrauname jėgų ir entuziazmo kitiems darbams ir koncertams.

Vakar patyriau fantastinį jausmą , kai po operos „Lady MacBeth“ premjeros prie manęs priėjo viena choristė ir pasakė, kad mano arijos metu dvi choristės verkė. Tai yra didžiausia pagarba ir siekiamybė, kai su tavim verkia ne tik publika, bet ir kolegos, kai visi su tavimi išgyvena tą vyksmą. Man visuomet būna labai skaudu, kai žmonės į teatrą susirenka diktuojami mados. Jie nieko nesupranta ir jiems neįdomu,labai norėtųsi, kad anrtą kartą tokie žmonės apsilankytų dėl kitų priežasčių: muzikos grožio, įdomaus pastatymo ar kitų. Režisierius mus labai kritikavo ir prieš pasirodymą pasakė, kodėl jis mus kritikavo tiek daug. Jis norėjo, kad mes sujaudintumėme ir tą žmogų, kuris atėjo dėl mados, ne savo noru ar yra visiškai neišsilavinęs. Dainuojame visiems žmonėms, o tie, kurie supranta daugiau, mato, kad tu darai tiek daug, kiek tik gali. Tada tu sugebi sujaudinti visus. Publika mus įkvėpia.

Merūnui scenoje tenka pasirodyti su 2000 eurų vertės peruku
© Autoriaus nuotr.

- Vienoje scenoje ir erdvėje su muzikantais iš viso pasaulio. Kaip sekėsi? Taip pat turbūt sutikote daug kūrybingų ir savo profesiją gerai išmanančių žmonių. Kurie paliko giliausią įspūdį?

- Dirbdamas supratau, kad kuo žmogus gyvenime yra daugiau pasiekęs ar padaręs, tuo jis yra paprastesnis ir atviresnis. Man teko bendrauti su tenorais: Rolando Villazon, Placido Domingu, Jonu Kaufmanu, sopranu Armonella Jaho.. Šie žmonės nemeluoja, jie labai atviri, publika tai mato ir jaučia. Tokie žmonės visuomet labai įkvepia. Tada matai, kad eini teisingu, nuoširdumo atviros širdies ir akių keliu. Internacionaliniai projektai visuomet atneša labai daug laimės ir žinių. Jų metu susipažįsti su kitokiais žmonėmis, jų kultūra, kalbų dialektais... Visuomet labai malonu rasti bendrų pažįstamų, su kuriais yra tekę dirbti anksčiau. Nors pati pradžia dažniausiai būna labai sudėtinga, nes žmonės būna nekalbūs, rimti, tvyro įtampa. Aš esu šiltas ir bendraujantis žmogus, man reikia žmonių, nemoku dirbti šaltai, todėl pradžia būna labai sudėtinga. Geriausius įspūdžius paliko Ermonela Jaho ir Jonas Kaufmanas. Šie du solistai mane patraukė savo paprastumu. Bendraudamas su jais supratau, kad turiu stengtis išlikti toks pats, koks buvau ir nepamesti savęs. Visuomet labai stengiuosi į žmones eiti atvira širdimi. Didžiausia pagarba ir pamoka, koks turi būti menininkas, yra bendraujant su tokiais žmonėmis. Juk menininkas negali būti neigiamas, kaip tuomet suteiksi žiūrovams tikėjimą gražiais dalykais, tokiais kaip meilė. Kai menininkas tyras, tada ir menas pavirsta tikruoju menu.

- Įdomu paklausti apie dirigentų, režisierių darbo specifiką.

- Dirigentai yra labai skirtingi. Austrijojos dirigentuose nemačiau didelio susikaustymo, tai padeda nuveikti didelius darbus. Bet dirbti man labiausiai patinka su režisieriais. Susipažinus visuomet yra labai įdomu suvokti, kaip režisierius viską įsivaizduoja, kaip jis mato aplinką, kaip nori pateikti mane. Artimai susibendrauti labiausiai pavyksta su režisieriais. Žinodamas režisieriaus sumanymus scenoje galiu elgtis labai laisvai. Esu pripratęs dirbti su nuoširdžiais žmonėmis, kuriems galima atsiverti. Ir tai labai padeda. Dirbti su režisieriumi, su kuriuo bendrauji daug, yra žymiai lengviau, nes jis supranta tave, tu jį. Tada užtenka tik kelių žodžių, kad suprastum, ko jis reikalauja iš tavęs scenoje, nors ne visada tai pavyksta.

- Abi operos yra pakankamai ilgos, ar užteka energijos visam kūriniui gerai atlikti?

- Repeticijų metu ieškau savęs. Mėginu suvokti, kur reikia daugiau energijos, o kur galima save patausoti, kad galėčiau sužibėti reikiamoje vietoje. Visos operos yra gana ilgos ir jos reikalauja savitos kultūros scenoje. Reikia išmokti dirbti su savimi, pažinoti save, ir kai žinai kur save patausoti, o kur pasireikšti daugiau, tada energija tiesiog išlieka visame kūrinyje.

- Kaip elgdavotės prieš pasirodymus? Plačiai žinoma, kad vieni atlieka tam tikrus savęs raminimo ir susikaupimo pratimus, medituoja, kiti kaip tik išsikrauna, bėgioja,rėkia, dar kiti išgeria.

- Man labai patinka anekdotai. Mėgstu juoktis ir juokiuosi labai daug. Gal mano organizmui reikia vitamino C, o gal ne, nežinau, bet aš juokiuosi. Dažniausiai visi būna labai susikaupę, rimti, o aš linksmas. Man tiesiog reikia pažadint uraganą savyje. Tai man padeda užvesti save ir aš būnu aš. Kai save sukaupiu, viskas būna kitaip, rimtumo ir taip labai daug kasdieniame gyvenime. Žinau, kad joga labai padeda atsipalaiduoti. Bet, mano manymu, svarbiausiai dalykas prieš dainuojant – miegas. Tai auksinis dalykas, joks gyvenimiškas eliksyras nepadeda taip, kaip miegas. Energingumui kartais padeda cukrus ir kava, bet didelio poreikio tam neturiu, nebent per dieną turiu dainuoti keliuose koncertuose.

- Gal galėtumėte papasakoti apie personalą, gyvenimo sąlygas, maistą, repeticijas, pramogas…

- Esu labai patenkintas austrišku maistu, nes jis labai geros kokybės. Nustebino vokiška tvarka, viskas labai detalu. Žmonės labai malonūs ir mandagūs, miestai nepaprastai švarūs. Požiūris į žmogų ir į aplinką yra aukščiausios klasės. Operoje „Lady MacBeth" teko dirbti su vaikais (12). Labiau išauklėtų vaikų dar niekuomet nebuvau matęs. Jie žinojo savo vietą, netriukšmavo, elgėsi kaip “rimti menininkai”, puikiai žinojo vietas ir laiką, kada reikia išeiti į sceną, niekad nevėlavo... Buvo gražu juos stebėti susikaupusius. Bet kartu jie buvo vaikiškais vaikais. Repeticijos vykdavo kaip ir visuose kituose teatruose: nuo 10 iki 14 val. ir nuo 18 iki 23 val. Darbas buvo įtemptas ir reikalavo daug jėgų bei sveikatos, teko priversti save reguliariai maitintis, miegoti. Reikėjo visiškai atsiduoti scenai. Kartais pagalvoju, kad geriau tiems, kurie tokį darbą dirba nesukūręs šeimos, nes tada gali visiškai atsiduoti menui, bet iš kitos pusės nepakartojamai nuostabus jausmas, kai grįžti namo po repeticijų ir tavęs kažkas laukia su plačia šypsena ar atropoja mažom kojytėm ir sako „tėti“. Manau, kad didesnės dovanos gyvenime ir būti negali. Labai gražu matyti, kaip solistai atsiveža savo šeimas kartu. Austrijoje scena - uždaras gyvenimas. Pertraukų metu būdavo tikrai linksma, nes vaikai krykštaudavo, solistai bendraudavo su šeimomis, kiti dainuodavo, o dar kiti ateidavo susipažinti. Sekmadieniai man- laisvi, jų metu pasikartoju partijas, viską ramiai apmąstau, pabendrauju su šeima, taip pat stengiuosi apžiūrėti miestą. Šis darbas ir yra įdomus tuo, kad pamatai kitas šalis, susipažįsti su jų kultūra, sužinai jų istoriją. Praturtini save kaip žmogų.

- …dekoracijas, vaizdą, techniką, kokybę…

- Iš tikrųjų labai liūdna. Kai grįžti į Lietuvos Operos ir teatrus, pamatai, kad Kultūros ministerija neskiria tokių lėšų, kokias galėtų ir be abejo nerealu kokias gali skirti Austrijos ministerija. Gaila, bet turbūt ilgai tai nesikeis. Kai į Lietuvą atvažiuoja kitų šalių prezidentai ar kiti svarbūs žmonės, jiems visuomet yra rodoma Lietuvos kultūrinė dalis, o ji - skurdo lygmens... Be galo liūdna. Dėl to dauguma menininkų yra priversti dainuoti popmuziką, dainuoti vestuvėse ar kt. Austrijoje žmogus, pasirinkęs klasikinę muziką, ją ir dainuoja, turi laiko ir studijoms, jam nereikia galvoti apie tai, kaip užsidirbti pragyvenimui, save eikvoti į visas puses. Kaip pavyzdį galiu pasakyti savo scenos įvaizdžio operoje „Lady Macbeth“ detalę - savo peruką. Mano perukas - rankų darbo. Pirmiausia buvo atlieta mano galvos forma iš gipso, po to ji buvo aplieta guma ir tada sodinami plaukai į peruko modelį. Tai daroma rankomis sodinant po vieną plauką, ir tai trunka apie dvi savaites dirbant kiekvieną dieną. Todėl ir peruko kaina ~2000 eurų. Tai pasako daug. Labai daug lėšų skiriama drabužiams ir grimui. Spektakliams yra nuomojami tikri ginklai, šarvai. Tai padeda geriau įsijausti į vaidmenį, nors šiek tiek ir išlepina. Nes grįžus į Lietuvą norisi to paties, o to, deja, nėra ir greitu laiku nebus.

- Ar užtenka laiko poilsiui?

- Laiko poilsiui reikia atrasti. Kartais užsibrėžtus dienos darbus atidedu ir ilsiuosi, nes sveikata yra labai svarbi.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nufilmavo kelių „chuliganą“: nuo kada BMW galioja kitos taisyklės? (154)

„Nuo kada BMW vairuotojams nereikia rodyti posūkių nei persirikiuojant, nei darant posūkį?“, – stebėjosi DELFI skaitytojas, vasario 20 d. nufilmavęs taip besielgiantį vairuotoją Laisvės pr., Vilniuje.

Vairuotojas įspėja: Pakruojo r. – sudėtingos vairavimo sąlygos, nuo kelio nulėkė vilkikas (2)

DELFI penktadienio rytą sulaukė skaitytojo Martyno laiško, kuriame jis panoro įspėti kitus vairuotojus. Pasak vyro, Šiaulių aps. Pakruojo rajone ant kelių – labai daug sniego, ir vis dar sninga. Jis pats užfiksavo nuo kelio nulėkusį vilkiką.

Darbuotojų atsakymas parodoje pravirkdė: negaliu nustoti pykti (260)

„Kai jau viskam pasiruošiau, man sako, kad manęs neįleis, nes „tokios taisyklės“, – pasibaisėjo 3 vaikų mama Justė. Moteris prisipažino, kad net apsiverkė sužinojusi, kad į prekybos centre atsidariusią parodą moterys su vaikiškais vežimėliais nėra įleidžiamos. Nors jai buvo padaryta išimtis, supykusi DELFI skaitytoja pasidalijo nuoskauda dėl tokio organizatorių sprendimo.

Nufilmavo, kaip vos neįvyko tragedija: BMW vairuotojo perėja nesulaikė (28)

Milimetras iki tragedijos – taip kraują stingdantį įrašą pavadino DELFI skaitytojas, pasidalijęs vaizdo įrašu, kuris dar kartą moko pėsčiuosius net ir per perėją eiti labai atsargiai.

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse – skirtumas nustebino (202)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.