Merūnas Vitulskis: nežinau geresnės šalies už Lietuvą

 (124)
DELFI skaitytoja Justina Laurinavičiūtė pasikalbėjo su operos daininku Merūnu Vitulskiu. Publikuojame trečiąją interviu dalį, kurioje Merūnas pasakoja apie savo ateitį ir Lietuvą.
Merūnas Vitulskis
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kokį įspūdį paliko Austrija ir austrai? Ar norėtumėte sugrįžti?

- Man čia patinka viskas. Bet vis dar stebina tvarka. Tie sutvarkyti miestai... Nepamirštamą įspūdį man paliko Viena ir Vienos Stadttopera, ne veltui tai geriausias Europos teatras. 2015 metais debiutuosiu Vienos operos teatre. Šiemet dainavau perklausoje. Tokioje scenoje man dar nebuvo tekę stovėti, akustika buvo fantastiška. Austrai labai įdomūs ir draugiški žmonės, su jais visuomet labai gera bendrauti. Visuomet bus malonu ten sugrįžti.

- Austrijoje tikrai aukštas kultūrinis gyvenimo lygis. Lietuvoje jis kiek kitoks. Kaip tai pakomentuotumėte?

- Iš užsienio muzikantų girdėjau puikių atsiliepimų apie dirigentą Gintarą Rinkevičių, Violetą Urmanavičiūtę- Urmaną... Mes esame savotiški laiko įkaitai. Jei turėtumėme kitokį požiūrį į save, nebūtume pavydūs niurzgos, jei dar valstybės valdymo aparatas kultūros atžvilgiu būtų kitoks, galėtumėme žymiai daugiau pasiekti. Didžiausią šoką patyriau, kai ne taip seniai žiniasklaidoje perskaičiau ir pamačiau, kaip buvo renkamas kultūros ministras, ten buvo tiek daug pašaipos, sarkazmo. Man tai nesuvokiama. Austrijoje kultūros ministras yra vienas svarbiausių asmenų valdant valstybę, kuriant kultūrą ir įvaizdį (miestų centruose įstatymai riboja reklamas, propaguojančias greitą maistą, vulgarius dalykus, o reklamoms, skirtoms propaguoti kultūrinius renginius, skiriama 50 proc. nuolaida). Nors Lietuvoje dabar tokia situacija, tačiau visame pasaulyje žinoma, kad Lietuvoje ugdomi patys geriausi smuikininkai, puikūs dainininkai ir kiti muzikantai, to iš mūsų neatimsi, esame be galo talentinga tauta ir didžiuojuosi, kad esu lietuvis.

- Kaip sekėsi susidoroti su vienatve?

- Susidoroti su vienatve jau išmokau. Bendravau su šeima internetu, stengiausi turtinti save, dalyvavau įvairioje savišvietos veikloje, lankiausi muziejuose, koncertuose ir t.t. Niekur neteko matyti tokio tyro ir skaidraus vandens ežeruose kaip čia. Gamtos grožio net negalėčiau apsakyti. Visa tai man ir padėjo.

- Ką veikėte laisvu laiku? Gal keliavote?

- St. Margarethen operos festivalis vyko nuostabioje į UNESCO sąrašą įtrauktoje vietoje - marmuro kasyklose (į šį festivalį buvo investuota 10 mln. eurų ir tai pasiteisino). Dirbo žmonės, "pilni" idėjų. Kai tik galėjau, stengiausi pasigrožėti šia nuostabia gamtos vieta. Klagenfurte apžiūrėjau miestą ir muziejus. Stengiausi sutvarkyti ir kitus svarbius reikalus, todėl to laisvo laiko neturėjau labai daug.

- Kokį bendrą įspūdį paliko festivalis ir operos teatras (dalyvavimas juose)? Kokių turite prisiminimų, nuostabų, o gal ir kokių nutikimų? Kas labiausiai Jus nustebino?

- St. Margarethen festivalyje mane labai nustebino dekoracijos. Neįtikima, ką žmogus gali sugalvoti ir pagaminti. Dekoracijos siekė 30 metrų aukštį, pastatai buvo 3 aukštų ir dar judėdavo. Kad nebūtų sukeltas triukšmas ir nebūtų trukdoma muzikai, dekoracijas judindavo mechaniškai - žmonės mindavo dviračius. Su keliais atlikėjais nusprendėme, kad akustika yra puiki ir dainuoti galima būtų be įgarsinimo. Organizuotumas buvo puikus, niekad nieko netrūkdavo, į repeticijas būdavome pristatomi minučių tikslumu. Tai ir nustebino labiausiai.

- Pasirašėte kelias sutartis Austrijoje. Jūs, jei neklystu, pirmasis tai pdaręs lietuvis. Turiu omenyje, pasirašęs tiek daug ir tokios svarbos sutarčių. Kaip pavyko įsitvirtinti šioje šalyje?

- Labai daug lėmė rekomendacijos. Man didelė garbė kiekvieną kartą stovėt Austrijos scenose. Austrijos scenose dainavo didieji operos solistai, kurie visiems dainininkams yra pavyzdys. Esu ne vienintelis, Austrijoje taip pat dirbo Asmik Grigorian, Violeta Urmonavičiūtė - Urmona ir daug kitų garbių lietuvių. Prisijungti prie tokių atlikėjų ir dirbti su puikiais muzikantais yra didelis pakylėjimas, garbė ir atsakomybė. Labai įdomu, kad Austrijos teatrai glaudžiai bendradarbiauja vieni su kitais. Klagenfurto teatras, nors ir nedidelis, bendradarbiauja su Metropoliteno teatru, keičiasi atlikėjais. Glaudus bendradarbiavimas padeda išlaikyti gerus atlikėjus savo šalyje ir neleidžia nusmukti.

Merūnas Vitulskis: nežinau geresnės šalies už Lietuvą
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kitos operos, kiti vaidmenys, nuolatinės kelionės, koncertai, mokslai, projektai, šeima… Kaip viską suderinate?

- Niekad nieko nespaudžiu ir nestumiu į priekį. Pasileidžiu ir teku pasroviui. Stengiuosi neapkrauti savęs, jei gaunu pasiūlymus dainuoti, tai visuomet pasitikrinu datas ir nusprendžiu. Deja, mokslai šiek tiek nukentėjo. Žinau, kad ateityje reikės pabaigti tai, ką esu pradėjęs. Užsienio teatruose tave vertina už tavo talentą, įdirbį ir sukauptas žinias, dainuoji perklausoje ir patenki, arba ne, gauni rekomendacijas, arba ne.

- Gal galėtumėte papasakoti apie savo dabartinius darbus? Ką nuveikėte per vasarą ir kokie artimiausi planai?

- Nuveikiau nemažai, bet apetitas didėja bevalgant. (...) Vasarą Prancūzijos „Lili“ teatre ir Liuksemburgo didžiajame teatre dainuosiu operoje „Madam Buterfly“, atliksiu Penkertono vaidmenį. Taip pat esu pasirašęs sutartį su Vienos nacionaliniu teatru. Save realizuoju šimtu procentu. O tėvynėje artimiausiu metu dalyvausiu pirmos operinės muzikos kompaktinės plokštelės pristatyme ir keliuose naujametiniuose koncertuose.

- Kuo skiriasi Lietuvos ir Europos teatras?

- Lietuvoje pastatymai tikrai gana aukšto lygio. Mes turime puikius dirigentus, tokius kaip Gintaras Rinkevičius, Martynas Staškus, Vytautas Lukončius, Modestas Pitrėnas... Su tokiais dirigentais yra labai malonu ir lengva dirbti. Brangiausia, ką turi lietuviai, - atsidavusius žmones. Teatruose dirba puikūs režisieriai ir kiti darbuotojai, kurie yra visiškai atsidavę savo darbui. Vilniaus Operos ir baleto tatras man yra išskirtinis tuo, kad jis manimi patikėjo. Šis teatras davė galimybę parodyti save kitokį ir priminė, kur yra mano tikroji vieta - operos scenoje. Esu labai dėkingas šiam teatrui ir tikiuosi, kad jo nenuvyliau. Lietuvoje teatras yra tarsi didelė šeima. Bent jau aš tuo tikiu.

- Gal planuojate išsikelti į užsienį?

- Niekada negali žinoti, kaip bus. Juk sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Aš labai ilgiuosi Lietuvos. Visuomet esu pasiruošęs bučiuoti savo žemę, kai grįžtu namo. Nors Lietuvoje žmonės niūresni ir yra galybė kitų problemų, bet namai yra namai. O namuose yra gera, pamatai savo artimus žmones, kvėpuoji savo oru ir jautiesi gerai, sutinki tuos žmonės, kurie padėjo tau pakilti ir tapti tuo, kuo esi. Nežinau geresnės šalies už Lietuvą.

- Ar turite mėgstamiausią programą? Kokie kurti vaidmenys jums patiko labiausiai? Ar turite svajonių vaidmenį?

- Gal nuskambės ir banaliai, bet man labiausiai patinka opera „Traviata“. Ši opera labai artima mano sielai ir pats Alfredo vaidmuo yra labai gražus. Vaikystėje turėjau „Traviatos“ plokštelę, kurioje Alfredo vaidmenį atliko L. Pavaroti, ir turbūt nuo vaikystės mokėjau visą operą mintinai. Taip pat man labai artima opera „Bohema“. Nežinau, ar kada mano balsas leis, bet svajoju sudainuoti Germano partiją P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, taip pat Mario Cavaradossi partiją Dž. Pučinio operoje „Toska“. Labai tikiuosi save išreikšti šiuose vaidmenyse. O vėlesniame amžiuje norėčiau įkūnyti Kanio iš R. Leoncavala operos „Pajacai“.

- Kas jus įkvėpia ir neleidžia palūžti? Ar turite autoritetus? Ar lygiuojatės į ką nors?

- Palūžti neleidžia mano dėstytojas, kuris visuomet sakydavo - kiekvieną rytą atsikėlus prasideda naujas tavo karas, o vakare tu supranti, laimėjai, ar pralaimėjai jį. Visą gyvenimą žmogus kovoja, kovoja su savo demonais, baimėm, silpnybėm ir stengiasi nepalūžti. Vieną dieną tą karą laimi, kitą - pralaimi. Taip ir sukasi gyvenimas. Didžiausiu autoritetu laikau savo senelį (Aleksandras Vitulskis, žymus Lietuvos dailininkas – J. L.), kurio niekad nemačiau, nes jis mirė man dar negimus. Bet apie jį esu girdėjęs begales gražiausių pasakojimų, labai džiugu ir šiandien sutikti žmones, kurie man papasakoja apie senelį. Jis buvo menininkas iš didžiosios raidės, tikras inteligentas, visapusiškai išprusęs, gaila, bet nepelnytai užmirštas. Tikiuosi ateityje surengti keletą jo darbų parodų. Jis - tas žmogus, kuris įkvėpia mane kurti ir neprarasti patrioto savyje.

Muzikiniais autoritetais laikau Nicolai Geda, Friz Wunderlich, Liuciano Pavarotį, Rolando Vilazoną, ir Joną Kaufmaną. Šie žmones yra apdovanoti Dievo. Dėl lygiavimosi, tai turbūt ne. Aš esu aš ir niekuomet nesistengiau į nieką lygiuotis. Kai studijavau, nelabai vaikščiojau į teatrą, beveik nelankiau koncertų. Dėstytojas to nesmerkė, jis sakydavo, kad man nereikia blogų pavyzdžių. Turiu kurti pats, o ne kopijuoti. Visi žmonės yra saviti. Kartais jaučiu, kad nesu vertas vieno ar kito vardo. Nors visuomet malonu, kai mane palygina su geru dainininku. Žmonės turi teisę lyginti, o aš to nedarau.

- Kaip įsivaizduojate savo karjeros viršūnę? O kas po to? Pedagoginis darbas?

- Svajonėse - La Scala ir Metropoliteno teatrai. Šie du teatrai yra mano svajonės ir siekiai. Taip, aš labai noriu kada nors dirbti pedagogu. Dabar mokausi pats, nors ir pedagogai visą savo gyvenimą mokosi iš studentų, laukiu to laiko, kai galėsiu pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis. Tai darau ir dabar: dalinuosi savo estradinės muzikos žiniomis projekte „Lietuvos balsas“. Stengiuosi jaunus žmones šviesti, kad viskas nėra taip, kaip atrodo. Nenoriu, kad žmonės „sudegtų“, nes po to vieni sugeba atsistoti ant kojų, o kiti ne.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Balsių progimnazijos pedagogai tvarkė upių ir ežerų pakrantes

Balandžio 22 d. Vilniaus Balsių progimnazijos mokytojai ir administracija, kartu su kitomis vienuolika komandų Ignalinos apylinkėse, dalyvavo akcijoje ,,Darom“, kurios metu buvo renkamos šiukšlės Aukštaitijos nacionalinio parko upių ir ežerų pakrantėse.

Dirbu turizmo srityje – šiurpstu nuo lietuvių kliento elgesio (218)

Lietuvoje palengva įsibėgėja eilinis turizmo sezonas. Agentūrų tinklalapiuose mirga marga patrauklūs pasiūlymai bei paskutinių minučių variantai. Smagu, kad lietuvaičiai aktyviai keliauja, tačiau būtų dar smagiau, jei šis straipsnelis padėtų pažvelgti į save iš šalies ir padaryti tinkamas išvadas.

Vilniuje vėjo nuverstas medis sutraiškė užsieniečių išsinuomotą automobilį (60)

Vilniuje kelionė nuomotu automobiliu Izraelio piliečiams buvo itin nemaloni - didžiulis vėjas ant jų užvertė medį.

Vilniaus oro uoste – sumaištis: niekur tokios darbo kokybės neteko matyti (421)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja Vilma Balčiūnienė, šiuo metu esanti Vilniaus oro uoste. Jos teigimu, pastarajame šeštadienio rytą susidarė beviltiška padėtis.

Nufilmavau įžūlų „drąsuolį“ – tokius vairuotojus reikia sudrausminti (111)

Balandžio 20 d., 16 val. Vilniuje, Gurių gatvėje, nufilmavau, kaip per 40 sekundžių „Hondos“ vairuotojas padarė 3 pažeidimus.