Merginos gyvenimo istorija suspaus širdį: grįžusi namo užsidarydavau vonioje ir verkdavau

 (128)
Nemanau, kad esu vienintelė paauglė, kuri supranta visa ko vertę. Pasižiūrėjus į mano šeimą, pirma mintis dažniausiai kyla „kokie jie laimingi“, arba „kaip gera gyventi apsuptiems tiek daug meilės“. Taip nėra. Juk visi susitvarkom namus, prieš svečiams ateinant, taip pat matant svetimiems žmonėms visi tėvai nori parodyti, kaip jų vaikai myli vienas kitą ir kokie jie nuostabūs.
© Shutterstock nuotr.

Mano tėvai tikrai nėra iš tų, kurie nežinia kur būna pusę nakties, tada grįžta paryčiais dažniausiai girti, gulasi į lovą, net nebeatsimindami, kad turi vaikų. Tikrai ne. Mano tėvai tikrai nuostabūs. Labai džiaugiuosi, kad jie nėra tokie, kokius kartais vaikai turi. Jie nerūko, negeria, jie daro viską, kad jų vaikams nieko netrūktų, tačiau dažniai nebepastebi, kad mes irgi stengiamės juos suprasti ir jiems padėti.

Kai gimiau aš, jau turėjau tris vyresnius brolius ir sesę. Esu penktas vaikas šeimoje, nebuvau per daug laukta. Kai buvau maža, mes gyvenom tikrai gražiai ir beveik taikiai, bet paaugus ir pradėjus eiti į mokyklą, pradėjo augti ir konfliktai, taip pat pradėjo ryškėti mūsų kaip šeimos skirtumai. Per savo beveik 16 gyvenimo metų mačiau visko. Savo kūnu turėjau daug ką išbandyti. Žinau, kas yra alkis, kai pripranti, kai žinai, kad grįžęs namo šaldytuvas bus tuščias ir kai sakau tuščias, turiu omeny – TUŠČIAS. Na, gerai, būna kiaušinių, pieno ir kruopų, bet valgant vien juos kasdien, po daugiau nei 15-os gyvenimo metų ir žiūrėti nebesinori, tad dažniausiai valgyti tenka tik kartą – mokykloje.

Drabužiai pereina iš kartos į kartą arba yra perkami dėvėtų drabužių parduotuvėje, o apie naujus drabužius ir svajoti kartais neįmanoma. Tai nėra taip jau blogai, sunkiau buvo išmokti ignoruoti tuos, kuriems tai atrodo problema. Pradėjus eiti į mokyklą, atsirado tikrai daug tokių, kuriems tapau pašaipų objektu.

Mokyklą keičiau 4 kartus, kol supratau, kad bėgimas nuo problemos nėra jos sprendimas. Mano tėvai visą laiką buvo krikščionys, jiems atrodė, kad tai, per ką turime pereiti, tėra išbandymai, norint gyventi tikrąjį gyvenimą. Be sunkumų nebus pasiektas tikslas. Man visada tai atrodė nesąmonė. Neteisinga, kad žmonės turi kentėti, pasaulyje neturėtų būti ašarų. Tokia mano logika lėmė, kad tapau ateiste. Man tebuvo ~10-11 metų.

Bandžiau vengti problemų, bet jos tik dar labiau mane spaudė. Mokykloje sėdėdavau viena, net jei su kuo ir pradėdavau bendrauti, tai netrukdavo ilgai. Grįžusi namo vengdavau kalbėti, dažniausiai užsidarydavau vonios kambaryje ir verkdavau. Mama tai pastebėjo, kai tai pradėjo kartotis dažniau ir dažniau. Tada perėjau į kitą mokyklą, tačiau tai nesibaigė. Patyčios dar labiau mane smaugė, o gyventi atrodė beviltiška. Akis vis rečiau pakeldavau nuo žemės, o bendrauti nustojau visiškai.

Neturėjau draugų, šeimoje irgi nustojau bendrauti. Visiškai užsidariau savyje. Nemaniau, kad kada nors prabilsiu. Taip gyvenau savo pirmuosius 6 metus mokykloje. Tas vaikiškas laukimas, kai būsiu „didelė“ ir eisiu į mokyklą, nuslūgo. Visa, kas vyko tuo metu manyje, buvo tokia milžiniška kova tarp manęs ir to, ką matau aplink. Gyvenimas atrodė neteisingas ir žiaurus. Vis dažniau pradėjau simuliuoti, kad sergu, nenorėjau kojos kelti į mokyklą. Tai lėmė ir į mano pažymius – jie buvo tikrai prasti....

Mano tėvams tai vis mažiau patiko, tad dar kartą pakeičiau mokyklą. Tik šįkart ėjau į privačią mokyklą. Antras pusmetis 6-oje klasėje buvo kitoks. Nors nekalbėjau su niekuo ir buvau tyli pelytė, tačiau ašaros baigėsi, o tada man atsivėrė akys. Aš pamačiau, kad tie žmonės aplink mane nenori man nieko blogo. Klasėje buvo vos 15 mokinių. Pirmą kartą susiradau draugų. Pirmą kartą pajutau, kad aš esu tokia, kaip visi kiti. Pamažu atsivėriau, pradėjau kalbėtis, pagaliau pradėjau būti savimi. Nesigėdijau to, kas esu. Tik tada supratau, kad be draugų gyventi neįmanoma. Jie mane palaikė ir skatino daryti tai, ką myliu.

Kai man buvo 13 metų, pradėjau vėl groti gitara, pradėjau kurti dainas, tik jas rodyti kitiems buvo tikrai labai baisu. Ta klasė tapo mano šeima, nes tikroji pamažu atitolo. Iš savo šeimos neturėjau jokio palaikymo ar paskatinimo. Jiems likau ta baili pelytė kampe, kurios niekas nepastebi. Nepykau ant jų.

Per tuos 6 metus išmokau stebėti žmones, dabar vos tik pažvelgus galiu suprasti, koks jis. Nematau žmogaus išvaizdos. Matau jo vidų. Išmokau žvelgti į žmogaus širdį. Galiu matyti tikrąjį jį, tokį, kurio kartais jis pats dar nepažino. Tokiu būdu stebėjau ir savo šeimą. Tada pastebėjau, kad visi vienas kitą lyg ir pažįsta, bet to tikrojo žmogaus – ne. Aš juos pažinau, o tada pamažu pradėjau atsiskleisti ir pati. Šeimoje tai truko ilgiau, ir tik kai pažinau savo tėvus vėl iš naujo, supratau, kad jie buvo teisūs. Nepatyrę skausmo ir išbandymų mes negalėtume suprasti ir patirti tikrojo „dangiškojo“ džiaugsmo. Kai man buvo 14 metų, atsivėriau ne tik aplinkiniams, bet ir Dievui...

Praėjus keliems metams, mano klasė išsiskirstė. Visi perėjo į gimnazijas, aš taip pat. Tuos beveik 3 metus laikas buvo lyg sustojęs, dabar jis vėl grįžo į savo vėžias. Jaučiausi lyg pabudus iš sapno. Šį rugsėjį pradėjau eiti į mokyklą, kuri „skirta kaip tik man“ – taip sakė mano tėvai. Jeigu nebūčiau tylėjusi tuos 6 metus, dabar tikrai nemokėčiau būti čia. Tik matydama širdimi atsirenku žmones, kurie galbūt perėjo ar dabar eina per tai, ką aš patyriau, bendrauju su tais žmonėmis, su kuriais galbūt kiti nebendrauja. Taip, yra tokių žmonių, kurie žiūri ir nesupranta, arba bando vėl iš manęs pasijuokti, kad nesu tokia, kaip jie. Tai tik parodo kokie silpni jie iš tikrųjų yra.

Suaugę žmonės dažnai sako – „tu dar vaikas“, „tu nieko nesupranti“, „pakalbėsim po 10 metų“... Bet ar iš tiesų toks gali būti paauglys, kuris tam tikra prasme suaugo, būdamas dar vaikas, kuris radęs porą centų ant žemės nuperka saldainį ir vietoj to, kad suvalgytų vienas, grįžta namo ir jį padalina savo 3 broliams, sesei ir dar labai džiaugiasi, jei lieka ir jam. Ar tai vaikas, kuris dirbo parduotuvėj būdamas 5-erių, kad pavaduotų savo mamą, kuri labai pavargo, nieko nesupranta?

Aš išmokau, kad reikia skaičiuoti kiekvieną centą, kai buvau dar visai vaikas. Taip, kai kurie ir būdami 17-os švaistosi viskuo į abi puses. Bet žinau, kad aš nesu vienintelė, kuri patyrė daug iššūkių, per kuriuos turėjo perbristi. Net ne visi suaugusieji supranta, kai jiems bandau tai pasakoti. Žmonėms, kurie savo vaikystę turėjo viską, pradedant nuo paprasčiausių ledų vasarą, baigiant dviračiu, naujais rūbais ir t.t. labai pasisekė, bet ar jie mokės gyventi patys, kai to reikės?

Nekalbu apie visus, bet pažįstu daug tokių žmonių – ir savo amžiaus, ir vyresnės kartos, kuriems elektros nebuvimas, indų plovimas upėje ar lauko tualetas būtų katastrofa, o jeigu dar drabužiai iš padėvėtų drabužių parduotuvės? Taigi katastrofa! Taigi, klausimas, ką reiškia „suaugęs žmogus“? Manau, ne amžiuje esmė, o jo suvokime. Ne teorijoje, o praktikoje.

Kodėl rašau savo istorija? Dėl kelių priežasčių:

1. Kad padrąsinčiau kitus nebijoti pokyčių, paskatinčiau žvelgti širdimi, o tiems, kas dabar gyvena taip, kaip tie, kurie mane sužeidė, atsipeikėti ir pamatyti, kas gali būti po to;

2. Žmonės nebepasitiki paaugliais. Kai esi nepilnametis – beveik neįmanoma rasti darbo. Anksčiau – gal, bet dabar...? Tam prašo praktikos, be jos ir be pasitikėjimo nieko nebus. Pasitikėjimas paaugliais šiais laikais labai sumažėjęs, o praktikos be darbo negausi. Variantai – vykti pasižvalgyti bent trumpam į užsienį arba visų vaikų/paauglių vasaros topinis užsiėmimas – stovyklos! Problema – tam irgi reikia pinigų... Vėlgi, du sprendimai – dirbti arba gauti dovanų. Bet iš kur gausi dovanų pinigų, jei net maistui pinigų ne visada yra? Dirbti? Ir vėlgi tas pats... Šia istorija norėčiau atkreipti žmonių dėmesį į tai, kas kartais slypi ten, kur nematome.

„Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“ – D.S.Egziuperi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Kumščiais bėdas sprendusio Šiaulių „kelių gaidelio“ laukia baudžiamoji atsakomybė (19)

Vasario 20 d. Šiaulių apskrities policijos Šiaulių miesto ir rajono komisariato pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal pilietiško vairuotojo užfiksuotus ir policijai perduotus vaizdus. Jie publikuojami ir naujienų portale DELFI. Vaizdo medžiagoje užfiksuotas neįtikėtinai įžūlaus vairuotojo elgesys Šiauliuose, rašoma policijos pranešime spaudai.

Mylimojo netekusios pareigūnės laiškas žmonėms: viskas, ką mes darome, yra dėl Jūsų (85)

„Mes dirbame ne dėl savęs, ne dėl rezultatų, ne tam, kad prie kažko prisikabintume... Mes dirbame dėl jūsų, kad apgintume jus, apsaugotume jus, padėtume jums...“ – jautriame įraše feisbuke rašo pareigūnė Kristina Toliušytė. Mergina atvirai pasidalijo jautria istorija, kaip neteko artimiausio širdžiai pareigūnu dirbusio savo žmogaus ir kviečia žmones vertinti visų policininkų darbą. Ji sutiko, kad jautrus jos kreipimasis į kolegas ir tautiečius būtų paviešintas ir DELFI Piliečio rubrikoje.

Nufilmavo: kantrybės netekęs vairuotojas Šiauliuose į darbą paleido kumščius (285)

DELFI skaitytojas nufilmavo neįtikėtinai įžūlaus vairuotojo elgesį Šiauliuose – jo užfiksuotoje vaizdo medžiagoje matyti, kaip nepatenkintas visureigio savininkas sankryžoje nusprendė kumščiais pamokyti „per lėtai“ važiavusį žmogų.

Savaitės „Baudos kvitas“: aš elgsiuos, kaip norėsiu! (21)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir videoklipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Namuose priglaustas šuniukas tapo reklamų herojumi (12)

Viržį žmonės rado gatvėje. Kurį laiką jie bandė surasti, kam priklauso šuniukas, bet šeimininkui neatsiradus buvo nuspręsta nugabenti šunelį į artimiausią prieglaudą. Taip jau sutapo, kad mes ieškojome naujo šeimos nario, ir Viržis vietoje prieglaudinuko tapo geriausiu mūsų bičiuliu.