Meno galia ir reklamos klastos: kelionės po Škotiją įspūdžiai (II)

 (9)
Keliaudama per Škotiją ne kartą galėjau pajusti reklaminę meno galią.

Pirmiausia - Roslino koplyčioje. Apie ją buvau skaičiusi amerikiečių rašytojo Dano Browno detektyviniame romane „Da Vinčio kodas“. Rosline jis „įkurdino“ šv. Gralio taurę. Kadangi daugumai patinka sensacijos ir paslaptingumas, knyga turėjo neregėtą pasisekimą ir lyg kokia banga išjudino tradicinės katalikybės gynėjus, mokslininkus, menotyrininkus ir, aišku, eilinius skaitytojus.

Talento jėga leido ne tik autoriui ir knygos leidėjams uždirbti nemaža kapitalo, bet ir pažėrė pelno turizmo bendrovėms, tiems objektams, kuriuos pasauliui priminė esant šis trileris. Roslino koplyčios, pradėtos statyti 1446 m. Erlo Viljamo Sinklerio, lankytojų skaičius padidėjo penkis kartus. Prikimęs gidas teisinosi, jog yra priverstas kalbėti beveik be pertraukos. Kitaip tariant, į koplyčią priimama tiek lankytojų, kiek tik įmanoma.

Nors iš turistų plaukia tikrai nemažos pajamos, bet tuo, kas yra už koplyčios teritorijos sienų, visai nesirūpinama. Laukdami ekskursijos bandėme pasižvalgyti į ją iš visų pusių ir apeiti aplink - gana greit patekome į dilgėlių karaliją. Pajuokavome, kad Lietuvoje būtų sukeltas skandalas, kad nesirūpinama aplinka, nors plūsta tiek užsienio turistų...

Kaip bebūtų, šis objektas vertas dėmesio. Nenuostabu, kad jis sudomino rašytoją D. Browną . Apie šią koplyčią sukurtos visos įmanomos legendos: yra manančių, kad po šventykla esančioje slėptuvėje galima rasti balzamuotą Jėzaus galvą, Gralio taurę, dingusį evangelijos rankraštį, papirusų ar dar kitokių vertingų relikvijų. Šios koplyčios raižiniai, piešiniai, ornamentai - lyg koncentruota viduramžių versija. Tikima, kad iššifravus piešinius, galima būtų sudaryti žemėlapį ir rasti vietą, kur paslėpti tamplierių lobiai. Dar kiti mano, kad tie piešiniai - savotiška muzika...

Siekiant paaiškinti, ką galėtų reikšti įvairūs koplyčioje užfiksuoti simboliai, yra parašyta ne viena knyga. Dėl gausybės augalinių motyvų Roslino koplyčia dar vadinama „miško“ koplyčia. Stebint interjerą galima pajusti, kokia tai gyvybinga Kūrėjo garbinimo vieta: joje susipynę pagoniški ženklai, simbolizuojantys gamtos ritmą, metų laikų kaitą, angelai, demonai ir t.t.

Taigi, su Roslinu susijusios teorijos galėjo įkvėpti romano „Da Vinčio kodas“ kūrėją, knyga paskatino režisierių Roną Howardą sukurti filmą, kilus aistroms dėl „paskleisto melo“ (nepaisant to, kad romano žanras yra nuoroda į išgalvotą tikrovę) buvo parašyta įvairių „atsakymų“, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą jau išversta evangelikų teologo Darrelo L. Bocko knyga „Įveikti Da Vinčio kodą“ (nepamainomas vadovas kiekvienam, skaičiusiam ar mačiusiam „Da Vinčio kodą“ ), D. Browno romaną į skutelius plėšo ir katalikų rašytojai Markas Shea ir Edwardas Sri knygoje „Da Vinčio apgaulė“ bei istorikė Sharan Newman romane „Iškoduoti Da Vinčio kodą“. Įdomu pažiūrėti lietuviškai įgarsintą režisierius Simono Coxo dokumentinį filmą „Iškoduoti Da Vinčio kodą“, kuriame apie tuos pačius dalykus kalba įvairių sričių atstovai. Kalbant vieno romano veikėjo lūpomis, „svarbu yra tai, kuo tiki“...

Palikę mistika apgaubtą Roslino koplyčią, judame link Edinburgo. Kiek pavaikščioję, sustojame prie kito meno reklamos išgarsinto objekto - „Elephant House“ kavinės su vaizdu į gražuolę Edinburgo pilį. Pasakojama , kad sėdėdama prie vieno stalelio ir gerdama kavą J. K. Rowling kūrė knygą apie Harį Poterį. Nors būsimajai rašytojai pinigų užtekdavę tik vienam kavos puodeliui, bet niekas jai netrukdydavo čia rašyti istorijos apie magišką pasaulį. Už tai dabar kavinė lankytojus traukia šia nemokama reklamine istorija ir, matyt, gauna dividendus už kadaise parodytą pakantumą...

Su Hariu Poteriu susijęs ir kitas kelionės objektas, akivaizdžiai parodęs, kaip sumaniai škotai moka manipuliuoti reklama, - kelionė garvežiu jakobitų keliu. Be išties gražaus Glenfinnan viaduko ir vienos kitos panoramos, daugiausia teko „gėrėtis“ palei geležinkelį želiančiais krūmais, tuneliais ir šiaip niekuo neišsiskiriančiomis panoramomis, trokšti tvankiame vagone ir kvėpuoti garvežio išmetamais suodžiais, kurie po to dar liko ir ant mūsų drabužių... Nusivylimas buvo didelis... Grįžusi iš kelionės, radau straipsnelį apie vaizdingiausius Europos traukinių maršrutus.

Pacituosiu:

„Škotijos aukštumų geležinkelio linija iš Fort Viljamo į Maleigą (Škotija)

Be jokios abejonės, tai – vaizdingas maršrutas, apimantis grublėtas aukštumas, nutolusius ežerus bei pakrantę, Ben Nevisą – aukščiausią kalną Britanijoje – ir įspūdingus vaizdus, atsiveriančius nuo Glenfinnan viaduko. Ši geležinkelio linija ir garvežys glosto keliautojo žvilgsnį, primindami Hogvartso ekspresą iš filmų apie Harį Poterį. Nepraleiskite galimybės paskanauti jūrų gėrybių Maleige.
Atstumas ir laikas: 67 km, 1,5 val.

Geriausia keliauti: vasarą“

Taigi įvaizdis sukurtas puikus, šiam maršrutui skiriama net 3 vieta, o tam pasitelktas vienas filmo apie Harį Poterį epizodas... Mano galva, Škotijoje žymiai gražiau keliauti automobiliu. Jei negaila 130 Lt ( tiek kainavo bilietas traukiniu), geriau keliaukit siauruku iš Panevėžio į Troškūnų vienuolyną lapkričio mėnesį į jauno vyno šventę. Šįmet Božolė reisas bus lapkričio 16 d. ( tikslios kainos nežinau). Turėsit puikių džiaugsmų ir akiai, ir sielai, ir kūnui...

Belaukdami Glamis pilies lankymo laiko, užsukome į netoliese esantį Kirriemuir miestelį, kuriame stovi paminklas čia gimusio rašytojo J. M. Barrie (1860 - 1937) personažui Piteriui Penui. 1904 m. Londono scenoje pasirodžiusios pjesės, o 1911 m. prozinės istorijos pagrindinis veikėjas ir dabar yra mėgstančių skaityti vaikų mylimas personažas.

Paminklai šiam personažui iškilę Londone, Liverpulyje, net tolimojoje Australijoje. Įdomu tai, kad pirmąjį paminklą užsakė pats „Piterio Peno“ autorius. Pažiūrėjusi filmą apie J. M. Barrie „Niekados šalies beieškant“, įsitikinau, kaip šis žmogus mylėjo vaikus ir paminklo statyba buvo meilės jiems išraiška, o ne reklaminis triukas. Taip dažnai vaikai nori greičiau suaugti, o štai Piteris Penas, gyvenantis Niekados šalyje, visai nenorėjo tapti suaugusiu.

Personažo populiarumą liudija ir tai, kad knygos motyvais yra sukurtas filmas, baletas, net internetinis žaidimas. Dabartiniai vaikai neretai nebemoka džiaugtis, o štai Piterio Peno istorijos - linksmos, dalijančios džiugias akimirkas. Galų gale gebėjimas skraidyti - juk ir yra svajonės skrydis. O kas gi nėra svajojęs...

Savotiškais Škotijos ambasadoriais būtų galima pavadinti ir romantiką, škotų nacionalinį poetą Robertą Burnsą bei rašytoją Walterį Scottą. Roberto Burnso didingą monumentą lankėme Edinburge, o štai su Walterio Scotto palikimo įamžinimo vietomis keliai prasilenkė, nors buvome, regis, visai čia pat...

Miškai, gausybė ežerų (girdėjau, kad 1732, palyginimui, Lietuvoje - 2830), Šiaurės ir Airijos jūros, Atlanto vandenynas, salos salelės... Ir išskirtinai graži augalija: ryškių spalvų gėlės, sodri žaluma.

Tie augalai, kurių yra ir Lietuvoje (viržiai, čiobreliai, ožrožės), tiesiog švyti intensyviai stipria spalva, pakelėse matyti ir mūsų darželiuose auginamų rusmenių plotai. Čia nebūna šaltos žiemos, kuri augalus iššaldytų, nebūna ir kaitrios vasaros, kuri juos nurudintų, išblukintų.

Vidutinė sausio mėnesio temperatūra – 3-4 laipsniai, liepos – 15 laipsnių šilumos. Škotijoje dažnai tvyro rūkai, netrūksta lietaus. Kasdien pučia vėjai. Aišku, būna ir išimčių. Mano viešnagės Škotijoje metu visada švietė saulė, tik vieną dieną truputį palynojo, anot pačių škotų, buvo karščiai...

O Skajaus saloje (verčiant į lietuvių kalbą - rūkų saloje) danguje nebuvo nė debesėlio...Taigi, taip ir neteko įsitikinti, kad Škotijoje nuolat lynoja, o kalnai ir slėniai skęsta rūko glėbyje. O kur dar pilys, bažnyčios, griuvėsiai. Viduramžių peizažas kaitaliojasi su modernios žemdirbystės ir romantiškos gyvulininkystės vaizdais... Į Škotiją žvilgtelėjau tik akies krašteliu, norėčiau dar kada sugrįžti detalesniam apžiūrėjimui...

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Moksleiviai iš Palermo lankėsi Vilniaus gimnazijoje

Mainų programos tarp Galilėjo Galilėjaus gamtos mokslų licėjaus ir Vilniaus Užupio gimnazijos ištakos – Lietuvos aikštės Palermo mieste atidarymo šventė, kurioje prieš porą metų dalyvavo 16-osios Vyriausybės kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lietuvos aikštė yra visiškai šalia G. Galilėjaus licėjaus.

Mačiau siaubingą plungiškės patarimą feisbuke – bijau, kas gali nutikti (74)

Plačiai nuskambėjo istorija, kai Plungės gyventoja Jovita socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi „patarimais“, kaip nuodyti kates. Ši moteris ne tik patarinėjo kitiems, bet ir pati gyrėsi tokiu būdu išnuodijusi devynias iš dešimties jos kieme gyvenusių kačių.

Komiškas vaizdelis Marijampolėje: drausmina šaligatviais lakstančius pėsčiuosius (7)

Esate matę keistoje vietoje pastatytą kelio ženklą? Kažin, ar jis prilygsta tam, kurį pavyko užfiksuoti marijampoliečiui Karoliui. Vienoje socialinio tinklo grupėje vyras pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuota itin komiška situacija – pėsčiųjų prašoma neviršyti 30 km/h greičio. Nuotrauka Karolis sutiko pasidalyti su DELFI Piliečiu.

Perskaičiau, kokios algos sostinėje, – jūs gal juokaujate? (420)

Negaliu neparašyti apie sostinės algas. Tikrai negaliu. Parodykit man bent vieną, ne vadovą, ne direktorių ir net ne merą, kuris gauną bent 1700 eurų.

Papiktino kaimynų elgesys daugiabučio aikštelėje: kreipėmės visur (20)

Ne paslaptis, jog pasitaiko atvejų, kai kauniečiai savarankiškai imasi „įvedinėti tvarką“ savo gyvenamoje teritorijoje. Faktas patvirtintas dar kartą, kai portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojo laiškas-skundas dėl dideliais akmenimis užtvertos kiemo teritorijos. Esą kieme dėl sudarytų kliūčių neįmanoma pravažiuoti automobiliu. Tačiau, kad ir kam besiskųstumei, pasak vyro, niekas negirdi ir problemos spręsti nesiima.