Esu emigrantė, tačiau Tėvynės niekada neišdaviau. Antrarūše taip pat nesijaučiu. Gyvendama Lietuvoje apie emigraciją negalvojau: baigusi universitetą susiradau darbą ir, nors pinigų per daug niekada neturėjau, tikėjau, kad mano vieta čia, Lietuvoje. Tačiau taip jau viskas susiklostė, kad jau ketverius metus gyvenu Norvegijoje. O tokio pokyčio priežastis labai paprasta – tai meilė. Taip, taip... Esu meilės emigrantė.
Nuvykusi į Norvegiją gana greitai pradėjau dirbti valytoja. Kadangi nemokėjau norvegų kalbos, tai kažko geresnio ir negalėjau tikėtis. Tačiau norėjau... Laikas ėjo, išvalytų namų daugėjo, o manyje tyliai gyveno mintis, kad galiu daugiau, esu verta daugiau. Bet tuo metu taip ir neišdrįsau net pabandyti ką nors pakeisti. O gal tiesiog nežinojau, kaip tai padaryti... Paskui pastojau.
Manyje auganti gyvybė sustiprino atsakomybės ir saugumo poreikį, todėl ryžtas kažką keisti gyvenime dar labiau susilpnėjo. Tačiau supratimas, kad nenoriu visą gyvenimą dirbti valytoja niekur nedingo. Gimus vaikeliui, pradėjau galvoti apie jį, norėjau, kad užaugęs jis manimi didžiuotųsi. Šios mintys privertė mane susimąstyti. Jaučiausi pasiruošusi pokyčiams. Kadangi gimus vaikeliui už jį gautus pinigus pavyko sutaupyti, pradėjau galvoti apie nedidelį nuosavą verslą. Juk kaip gera, kai tau niekas nenurodinėja ką ir kada turi daryti! Prisipažinsiu, ši mintis atrodė gąsdinanti, bet kartu ir labai viliojanti. Nieko nesakiusi pažįstamiems (bijojau, kad išjuoks), pradėjau domėtis įvairiomis nedidelio verslo galimybėmis Norvegijoje ir tuo pačiu ieškojau tinkamos idėjos savo verslui.
Minčių buvo visokių: nuo grožio salono iki prekybos kioskelio, tačiau to, kuo ne tik galėčiau, bet ir norėčiau užsiimti, neradau. Vienur reikėjo specialaus išsilavinimo, kitur – didelės investicijos, dar kitos idėjos buvo tiesiog nemielos. Jaučiausi nusivylusi. Galiausiai susitaikiau su mintimi, kad teks ir toliau „draugauti“ su šluota.
Tuo metu su vaikeliu grįžom trumpoms atostogoms į Lietuvą. Viešnagės Kėdainiuose metu, ten gyvenanti vaikystės draugė papasakojo apie jos mieste atsidariusį naują lieknėjimo saloną su kažkokiais stebuklingais masažo aparatais, kurių dėka ji numetė 7 kg. Tai mane sudomino. Kadangi po gimdymo buvau priaugusi nemažai svorio, norėdama jo atsikratyti, dažnai vaikščiodavau į įvairias procedūras. Tiesa, nusiteikusi buvau skeptiškai. Jau buvo tekę išbandyti keletą tokių stebuklingų naujovių, kurių dėka nenumečiau nei gramo. Tačiau vis tiek nusprendžiau išbandyti.
Dar tą pačią dieną užsiregistravau procedūrai ir kitą dieną nuėjau. Kai pamačiau tuos aparatus, norėjau apsisukti ir išeiti. Turbūt taip ir būčiau padariusi, bet kadangi kartu su manimi ėjo ir mano vaikystės draugė, negalėjau taip lengvai išsisukti. Teko masažuotis. Dabar dėl to džiaugiuosi. Tas masažas pakeitė mano gyvenimą...
Masažas man tikrai patiko, po jo jaučiausi žymiai geriau. Bet svarbiausia, pagaliau turėjau savo nuosavo verslo idėją. Žinojau, kad noriu tokios pačios studijos Norvegijoje.
Kai tik grįžau namo, iškart puoliau prie kompiuterio ieškoti informacijos apie aparatus. Gana lengvai viską radau. Išsiaiškinau, kad tokius aparatus gamina gamykla Lenkijoje, kuriai ir priklauso franšizės tinklas. Dar sužinojau, kad Norvegijoje tokios studijos nėra ir turiu puikias galimybes būti pirma. Tą vakarą miegoti nuėjau apimta euforijos ir pažadėjau sau, kad kai tik grįšiu į Norvegiją iškart pradėsiu domėtis galimybėmis atsidaryti savo studiją.
Man ne tik parašė, bet ir paskambino. Prasidėjo ilgi pokalbiai, kurių metu sužinojau, kad tokiam verslui specialaus išsilavinimo nereikia, visko išmoko pati gamykla, man buvo papasakota, kad šis verslas labai populiarus tarp jaunų mamyčių, nes darbo valandas nusistatai pats. Galiausiai, sulaukus visos komandos palaikymo, net norvegų kalba pasidarė ne tokia baisi. Buvo nuspręsta – pagal franšizę atidarau savo lieknėjimo studiją.
Ir man pavyko! Šį rudenį jau bus dveji metai, kai turiu savo studiją. Labai dėl to džiaugiuosi. Tiesa, pradžia buvo sunki. Ne tik dėl kalbos, bet ir dėl skirtingo moterų charakterio. Pvz., jeigu lietuvės atvirai kalba, kad nori sulieknėti, tai norvegės to niekada nepasakys. Joms rūpi tik sveikata. Tik kažkodėl atsikračiusios nereikalingų kilogramų, iš studijos išeina plačiai šypsodamosi, o po dviejų dienų dar atsiveda ir draugę.
Norvegiškai šiuo metu kalbu puikiai. Baimė dėl to, kad esu emigrantė, pasirodė visiškai nepagrįsta. Norvegės mielai lankosi mano studijoje, o pradžioje dar ir padėjo su reklaminių plakatų vertimu į norvegų kalbą.
Per pastaruosius dvejus metus po manęs atsidarė dar dvi studijos. Jų savininkės taip pat lietuvės emigrantės. Džiaugiuosi, kad galėjau joms padėti, pasidalindama savo patirtimi ir jau sukaupta informacija norvegų kalba. Dabar esu laiminga. Turiu ne tik gražią šeimą, bet ir mylimą darbą. Nors tai darbu pavadinti sunku. Tai greičiau gyvenimo būdas, kurį atradus, nesinori paleist.
Žinau, kad emigracija Lietuvoje yra didelė problema. Bet kiekviena problema turi savas priežastis. Todėl nereikia kaltinti emigrantų, kad jie išvažiuoja. Kiekvienas žmogus yra laisvas priimti savo sprendimus, kurie jam padėtų rasti kelią į savo Laimę. O ši dažnai slepiasi pačiose netikėčiausiose vietose. Todėl plačiai atmerkite akis ir nepatingėkite jos paieškoti. O kai pusiaukelėje pradės kankinti abejonės, dar plačiau atsimerkit. Turbūt Jūs jau visai šalia...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo istorija? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!