Mano kukli nuomonė: kaip lietuviams užimti aukštą vietą „Eurovizijoje“

 (305)
Po šių metų „Eurovizijos“ konkurso vėl daugybė žmonių nusivylė, kad mūsų šalies daina nepateko į finalą. Na, Lietuva nelabai dažnai užima „Eurovizijoje“ aukštas vietas, tai būna labiau išimtys, negu tendencija. Norėčiau pasidalinti savo kuklia ir neprofesionalia nuomone, ką reikėtų daryti, kad lietuvių atliekamos dainos atsirastų šio konkurso geriausiose vietose, ir gal netgi laimėtų.
"Eurovizijos" nugalėtojas Portugalijos atstovas Salvadoras Sobralis
© AP / Scanpix

Esu eilinis klausytojas, neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, netgi nemoku groti jokiu instrumentu, bet kaip eilinis populiarios muzikos „vartotojas“ turiu kelis pastebėjimus.

Iš karto noriu pasakyti, kad mano straipsnis nėra kritika nei „Fusedmarc“, nei kokios nors kitoms anksčiau Lietuvą atstovavusioms grupėms ar atlikėjams. Jokiu būdu nesakau, kad jie nesistengė, nesiruošė, neįdėjo darbo, neapgalvojo, nenorėjo pataikyti ant bangos, nesuprato publikos poreikių. Tikslas yra ne kritikuoti, o pasidalinti savo požiūriu, kaip aš įsivaizduoju sėkmingų dainų sukūrimą šiame pasaulyje.

Aišku, laimėjusios „Eurovizijoje“ dainos dažnai būna netikėtos – nesitikėjau šiemet portugalo pergalės, nesitikėjau pernai Jamalos pergalės, Conchitos Wurst pergalė irgi man buvo netikėtumas (lėtos, lyrinės dainos man nepatinka, ir kiek pastebiu gyvenime, tokią muziką mėgstančių yra mažiau, nei energingas dainas – na, bent mano aplinkoje). Gali būti, kad šių dainų laimėjimus lėmė ir kiti, ne muzikiniai faktoriai.

Tačiau dainos, kurios tegul ir nelaimi, bet užima aukštas vietas – jų sėkmę dažniausiai būna nesunku numatyti. Šiemet teisingai atspėjau, kad žmonės tikrai aktyviai balsuos už Rumunijos ir Moldovos dainas – taip ir buvo. Pernai taip pat nesunku buvo numatyti, kad Rusijos atstovo Sergėjaus Lazarevo energinga daina ir įspūdingas šou tikrai bus vienoje iš pirmųjų, o gal ir pirmoje vietoje.

Beje, dažnai tos aukštas vietas užėmusios, bet nelaimėjusios dainos tampa žymiai populiaresnės už laimėjusias. S. Lazarevo dainą (ir anglišką, ir rusišką versijas) po konkurso teko dažnai girdėti per radiją, žmonių telefonuose, automobiliuose ir vakarėliuose. Jamalos dainos aš asmeniškai neišgirdau niekur. Drįstu prognozuoti, kad smagias Rumunijos ar Moldovos dainas klausančių gali būti žymiai daugiau nei portugalo lyriką.

Taigi – kaip aš įsivaizduoju sukūrimą dainos, kuri būtų sėkminga, populiari, užimtų aukštą vietą ar netgi laimėtų?

Pirmas dalykas – šou. Apie tai, kad „Eurovizijoje“ užimti aukštą vietą (ar netgi laimėti) padeda geras ir įspūdingas šou, kalbėta jau ne kartą. Na, apie tai daug kas kalba, žino, supranta, bet klausimas – ar daug buvo atvejų, kai Lietuva „Eurovizijoje“ parodė ką nors tokio, ką parodė S. Lazarevas, Ruslana ar Lordi? Na, aš asmeniškai nepamenu nė vieno tokio atvejo. O toks dalykas, kaip efektingas vaizdas scenoje, neabejotinai pritraukia žiūrovus ir duoda kur kas didesnę galimybę užimti aukštą vietą. Su šiuolaikinėmis technologijomis ir galimybėmis sukurti įspūdingą vaizdą scenoje tikrai įmanoma, o idėjų gali būti kokių tik nori – žaibai, ugnys, kosminiai vaizdai, pragaras, karas, griūnantis pastatas scenoje, futuristinė apranga ir t. t. Netgi tas pats arbūzų daužymas.

Antras dalykas, netgi svarbesnis už šou, savaime aišku, yra pati daina. Apie dainą galima pašnekėti kiek plačiau. Jau ne pirmus metus iš eilės į akis krenta toks dalykas, kad labai daug dėmesio skiriama tokiems dalykams kaip dainos didelis (ir galbūt ne visiems suprantamas) meniškumas, gili prasmė (kurios irgi žiūrovas gali nelabai suprasti) bei įvairūs, tikriausiai tik profesionalams suprantami dalykai, kaip vokaliniai duomenys ir t. t.

Mano kuklia nuomone, visi šie dalykai nors ir reikalingi, bet eiliniam žiūrovui nėra esminiai. Reikia nepamiršti, kad šiame konkurse daugiausiai balsuoja ne profesionalai, o tiesiog eiliniai žmonės, neturintys muzikinio išsilavinimo ir dainas vertinantys pagal kriterijus „patiko – nepatiko“, „užvedanti – neužvedanti“, „smagi – nuobodi“ ir panašiai.

Būtent todėl nusiuntus dainą, kuri gal ir intelektuali, su gilesne prasme, galima likti „ant ledo“. Priežastis yra ta pati – didžioji dalis populiacijos šių dalykų nesupranta ir nelabai nori į juos gilintis. Tai jokiu būdu nereiškia, kad eiliniai žiūrovai yra kvaili – tiesiog žmonės yra tokie, kokie yra, reikia prie to prisitaikyti (jei žmonės nėra rafinuoti profesionalai muzikoje, tai nereiškia, kad jie nėra profesionalai kokiose nors kitokiose gyvenimo ar darbo srityse). Arba galima kovoti, aiškinti, kad „reikia klausyti tą ir aną, nes čia ne popsas, čia meniškiau, čia daugiau gilesnių prasmių“, bet įtariu, kad jokio didelio rezultato iš to nebus.

Daina gali būti puiki, profesionaliai atlikta, prasminga, bet tuo pačiu metu nesudominti plačiųjų masių, nes ji nebus hitas. O kaip sukurti hitą? Egzistuoja ištisa industrija, kuri kuria hitus. Ne šiaip dainas, o būtent hitus. Profesionaliausi pasaulio prodiuseriai užsiima būtent tuo, ir manyčiau, kad populiarių, daugumai patinkančių ir legendinėmis tampančių dainų kūrimas yra ne tiek „kosminis įkvėpimas, čakrų atsivėrimas, sielos šauksmas“ (nors be abejo, gal neapsieinama ir be to), bet labiau industrija, kur egzistuoja konkretūs kriterijai, ko reikia masėms, ir jeigu tų kriterijų paisoma, tai sukurta daina potencialiai taps hitu, o gal netgi legendine daina, kurią prisimins net po kelių dešimtmečių, ir jai užgrojus klube, bare, automobilyje ar telefone, aplinkiniai džiugiai sakys „geras, čia gi ta daina!“

Visų pirma, apie profesionaliausius pasaulio prodiuserius rašoma (netgi visiems žinomoje „Vikipedijoje“), kad daina, turinti tapti hitu, paprastai pradedama kurti ne nuo žodžių (kaip daug kas klaidingai įsivaizduoja), o nuo melodijos. Būtent melodija yra visko pagrindas. Ji turi būti užkabinanti, sukelti žmonėms norą judėti pagal ją ir ne per daug sudėtinga (kad būtų galima atsiminti).

Iš karto į galvą ateina tokie įsimenančių melodijų pavyzdžiai kaip „Europe“ daina „The Final Countdown“, „Laskovy Mai“ daina „Belyje Rozy“, „Lady Gaga“ daina „Poker Face“, Roberto Miles'o sukurta „Children“ arba „Bad Boys Blue“ daina „You‘re A Woman“. Nežinia, ar kūrėjai tikslingai stengėsi sukurti įsimenančias melodijas, ar jiems tiesiog pasisekė, bet rezultatas puikus – daugumai žmonių užtenka išgirsti tik dainos pradžią, ir jie jau žino, kokia tai daina (turbūt net nekeista, kad tokios dainos būna daugybę kartų perdainuojamos, remiksuojamos, ir jas žino ne viena žmonių karta). O juk būna tokių, kurias gali išgirsti dešimtis kartų, bet vis tiek neatsiminsi, nes jos kažkokios, na... Sunkios, perkrautos, neužkabinančios iš pirmo karto. Gal jos ir intelektualios, geros, bet dažniausiai tik siauram besidominčių ar suprantančių ratui.

Kitas žingsnis – tekstas. Jeigu tikėsime tuo, kas rašoma internete apie prodiuserių darbo subtilybes, tai tekstas kuriamas jau tada, kai yra melodija. Atkreipkite dėmesį – sėkmingiausių dainų tekstai taip pat gana dažnai būna pakankamai nesudėtingi, neperkrauti giliais išmąstymais, perkeltinėmis prasmėmis ar dviprasmybėmis. Tokius dalykus supranta ne visi, nes klausydamas dainos klube, masiniame koncerte ar kaip smagų foną namie, kelionėje ar darbe tikrai kažin ar pradėsi labai gilintis į prasmę. Čia jau reikia specialiai gilintis, domėtis kokiu nors muzikos stiliumi ir jo subkultūra, o tuo užsiima mažuma žmonių. Be to, populiariausios dainos dažniausiai atliekamos anglų kalba, kurią nors daug kas moka, bet ne visada taip tobulai, kad suprastų visus prasminius niuansus.

Nesunku pastebėti, kad populiariausiose dainose dažnai kartojasi pakankamai paprastos frazės ir panašūs rimavimo variantai:

I love you – dreams come true (angl. myliu tave – svajonės pildosi)

Emotion – devotion (angl. emocijos – atsidavimas)

Tomorrow – sorrow (angl. rytojus – sielvartas)

Worry – sorry (angl. rūpestis, jaudintis – atsiprašau, gaila)

Please baby – don‘t say maybe (angl. prašau, mažyte/ brangusis – nesakyk „gal“)

Miss you – forget you (angl. pasiilgau tavęs – pamiršti tave)

In the night – hold me tight (angl. naktyje – laikyk mane tvirtai)

Forever – and ever (angl. per amžius – ir visada)

Ir panašiai. Gana dažnai būna taip, kad klausydamas negirdėtą dainą jau gali atspėti, kokia bus kitos eilutės pabaiga, ir labai dažnai netgi atspėji. Taip, žodžiai paprasti, neįmantrūs, bet tikriausiai daugumai žmonių būtent to ir reikia.

Apskritai yra labai daug žmonių, kurie nemoka anglų, rusų ar kokių nors kitų populiarių kalbų, bet klauso tomis kalbomis atliekamų dainų ir jas mėgsta. Čia irgi yra toks įdomus niuansas. Pavyzdžiui, 2010 m. „Eurovizijoje“ Daniją atstovavo „Chanee & N’evergreen“ su daina „In a moment like this“. Nors ši daina ir nelaimėjo, bet užėmė aukštą vietą ir apskritai vėliau tapo labai populiari, daug kartų perdainuota ir t.t. Šios dainos priedainyje yra pasikartojanti frazė „Wanna know, wanna know, wanna know“ (angl. noriu žinoti). Priedainis linksmas, netgi euforiškas, tikrai užkabinantis, taip ir norisi dainuoti kartu tą lengvą frazę, kuri netgi anglų kalbos nemokančiam žmogui labai lengvai ištariama kaip „vananau, vananau, vananau“. Žmogus gali nesuprasti, kad „wanna know“ reiškia „noriu žinoti“, bet visada atsimins, kad „čia gi ta gera daina, vananau“.

Kaip neprisiminti legendinių „Modern Talking“ su jų „You’re my heart, you’re my soul“. Tais laikais anglų kalbą mokėjo žymiai mažiau žmonių nei dabar, ir daug kas net nežinojo, kad dainos pavadinimas reiškia „Tu mano širdis, tu mano siela“, bet visi žinojo „gerą dainą, kur dainuoja jamaha jamaso“.

Youtube svetainėje ne kartą mačiau jaunų lietuvių komentarus po rusiška Verkos Serdiučkos daina „Dolce Gabbana“, kur buvo rašoma – „Nesuprantu, ką dainuoja, bet daina super“. Na, galima ir nesuprasti viso teksto, bet kas yra Dolce Gabbana žino beveik visi. „Lady Gagos“ daina „Alejandro“ labai lengvai įsimenama bet kam, nes priedainio pagrindą sudaro trys vardai – Alejandro, Fernando, Roberto. 2010 m. meksikietė Belinda kartu su reperiu „Pitbull“ sudainavo populiarią dainą „Egoista“. Nors absoliučiai nemoku ispanų kalbos, bet man nesudaro jokių problemų pritarti „ego-ego-ego-egoista, ego-ego-ego-egoista“, nes kas yra ta „egoista“ žino visi, nesvarbu jų tautybės.

2000 m. tuo metu beprotiškai populiariame rusiškame technopop stiliuje („Ruki Verch“, „Turbomoda“, „Akula“, „Demo“ ir kt.) vyravo maloniu merginos balsu priedainyje atliekamas motyvas „La la la la“. Viena iš „Ruki Verch“ dainų su panašiu motyvu, anglų kalba perdainuota vokiečių šokių muzikos projekto „ATC“, tapo pasauliniu hitu. Pernai „Ruki Vverch“ išleista daina „Kogda my byli molodymi“ (rus. Kai mes buvome jauni) vėl priedainyje naudoja šį nostalgišką, 2000-aisiais dvelkiantį motyvą, kuris yra lengvai pagaunamas ir atkartojamas visiems, nesvarbu, moka klausytojas rusų kalbą, ar ne.

Na, turbūt supratote, ką norėjau tuo pasakyti. Aišku, mes nežinome, ir kažin ar sužinosime, ar tas priedainiuose vartojamas žodžių paprastumas ir jų „suprantamumas net nemokantiems kalbos“ yra sąmoningas dainų kūrėjų sumanymas, ar „tiesiog savaime taip gavosi“, bet rezultatas akivaizdus – tokios dainos labai dažnai atsiduria viršūnėse, tampa visiems žinomos ir legendinės, jas prisimena po daugybės metų, jas klauso ir kitos kartos. O sudėtingą melodiją ir žodžius turinčios dainos dažnai būna įdomios tik daug siauresniam, specialiai kokiu nors stiliumi besidominčiam klausytojų ratui. Nesakau, kad pop dainos nėra intelektualios ar prasmingos – tiesiog jos sukonstruotos kitaip, priimtiniau platesnėms masėms, ir tai nėra trūkumas.

Teisingai yra pasakęs švedų prodiuseris Maxas Martinas, kūręs dainas tokiems visame pasaulyje žinomiems vardams kaip Britney Spears, „Backstreet Boys“, Kelly Clarkson, „The Weeknd“ ir daugybei kitų: „Tu gali sukurti dainą, kurios klausys penki tūkstančiai žmonių, bet ar ne geriau sukurti tokią, kurią klausys milijonai?“ Įdomu, ką šiuo klausimu pasakytų kiti garsūs prodiuseriai, tokie kaip „RedOne“, ankstyvoje jaunystėje norėjęs savo ateitį sieti su muzikos verslu ir iš gimtojo Maroko persikraustęs į Švediją, „nes ten sukuriama tiek daug geros muzikos“, ir dabar dainos, prie kurių sukūrimo jis prisidėjo, kyla į dainų sąrašų viršūnes, yra atliekamos „Lady Gagos“, „Pitbull“ ar Jeniffer Lopez.

Įdomu, ar tą patį pasakytų tokie kūrėjai iš Vokietijos kaip Dieter Bohlen („Modern Talking“, „CC Catch“, „Blue System“, Lianos Ross prodiuseris) ar Frankas Farianas („Boney M“, „Arabesque“, „Milli Vanilli“, „No Mercy“, „La Bouche“, „Le Click“ prodiuseris), ką pasakytų rusas Sergejus Žukovas („Ruki Verch“, „Akula“, „Turbomoda“, „Opium Project“). Taip, daug kas pasakytų, kad jie kūrė ar kuria popsinę muziką, nuo kurios jiems „kraujuoja ausys“, bet jeigu jų dainas klauso, žino ir mėgsta milijonai, tai tikrai būtų įdomu sužinoti, ar labai jiems rūpi „išskirtinių, kitokių nei dauguma, to nusibodusio popso nemylėtojų“ nuomonė?

Taigi, Lietuvos atlikėjams rinktis, ko jie labiau nori – kurti dainas (tegul ir labai geras), kurias klausys ir mėgs siauresnis klausytojų ratas, ar kurti dainas, kurios patiks milijonams. Pasinaudojus pasauline patirtimi, visada galima sukurti kažką tokio, dėl ko paskui nereikėtų dejuoti „čia politika, mūsų nemėgsta, jie nesuprato, žiūrovai kvaili“. Viskas yra daug paprasčiau, nei atrodo!

Beje, savo laiku „LT United“ pasirodė su lengvai įsimenančia, užkabinančia ir nesudėtinga daina, kurioje kartojama „we are, we are“ (angl. mes esame, mes esame), bei originaliu „trolinimu“, ko dar tikriausiai „Eurovizijoje“ niekas iki tol nedarė. Ir koks rezultatas? Ogi aukščiausia Lietuvos kada nors pasiekta vieta! Sėkmės mūsų šaliai kituose konkursuose, tik reikia nepamiršti, kad tai ne tiek sėkmės, kiek įdėto pasiruošimo ir publikos poreikių supratimo dalykas.

P. S.: mano pateikti populiarių žvaigždžių pavyzdžiai gali daug kam nepatikti, nes „taigi ta žvaigždė tokia ir anokia, jos klipe parodė tą ir aną, ant scenos ji elgėsi nederamai, žiniasklaidoje rašė apie jo(s) skandalingus pasisakymus“ ir t.t. Na, man irgi toli gražu ne visada patinka tai, ką viešai pasako kai kurios pasaulinio lygio žvaigždės, jų skandalai, tai kas parodoma jų klipuose ar panašūs dalykai. Bet šiame straipsnyje koncentravausi į muzikinius (galima netgi pavadinti – techninius) dalykus, o tie visi nemuzikiniai ypatumai yra verti atskiro straipsnio, ir gerokai ilgesnio už šį. Bet gal kitą kartą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti? Pasidalyti savo nuomone? Lauksime Jūsų minčių el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Po švenčių – nuoširdi padėka policininkams už ne tik tiesioginį darbą

Prabėgus savaitgalio šventėms, kuriose Lietuvos policijai teko daugiau darbo prižiūrėti viešąją tvarką, Vilkaviškio šventės mugėje dalyvavusi dalyvė nusprendė padėkoti netikėtai papildomų rankų ištiesusiems policininkams.

Kapinėse pamatytas vabzdys sukėlė skaitytojui klausimų

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytojas, prašydamas padėti atpažinti Karveliškių kapinėse nufotografuotą drugį. Lietuvos entomologų draugijos narys Vitalijus Bačianskas padėjo tai padaryti ir atsakė į skaitytojo užduotą klausimą.

Baltarusijos apsuptyje esantis Navikų kaimelis kviečia į Petrines (9)

Daugeliui žmonių kultūra, regis, asocijuojasi tik su didmiesčiais ir masiniais renginiais, kuomet mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gali atrodyti, kad visa kultūra yra mirusi arba gyvuoja tik anti-kultūra.

Įžūlus užsieniečio automobilio statymas sunervino praeivį (28)

DELFI skaitytojas vakar užfiksavo įžūliai vairuotojo pastatytą automobilį – ne tik per dvi vietas, bet ir neįgaliesiems skirtoje zonoje.

Ramunė Vilkoitytė. Nevaisingos poros renkasi ir emigraciją (29)

Lietuvoje nevaisingų porų skaičius sudaro vidutinį šalies miestą. Kūdikio susilaukti trokštančios šeimos pagalbos ieško Lietuvos klinikose, artimajame užsienyje, o kartais pasirenka ir ilgalaikę emigraciją.