Mamos patirtis pas gydytojus: išėjus pro duris norėjosi verkti

 (247)
Istorija lyg ir niekuo neypatinga. Esame kauniečių šeima, šeštadienį viešėję Pasvalyje. Ten mums nutiko šiokia tokia nelaimė – keturmetis sūnus paslydęs nukrito ir susižalojo ausį.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Laimei, greit nuvykę į Aukštaitijoje esančio mažo miestelio ligoninę gavome skubią, kvalifikuotą ir iš širdies suteiktą pagalbą – kraujavimas sustabdytas, ausytė susiūta ir mes išleisti namo su rekomendacija sekmadienį, grįžus namo į Kauną, pasirodyti medikams ir atlikti perrišimą įsitikinant, kad gijimas vyksta sklandžiai.

Man, mamai, sunku įvertinti, ar viskas gerai, – nesu anksčiau susidūrusi su odos siuvimu, o vaiko ausis ir sutinusi, ir pamėlusi. Norėjosi tiesiog, kad specialistas pažiūrėtų ir įvertintų būklę. Turint galvoje, kad viskas vyko sekmadienį, ir mes kreipiamės ne pas savo šeimos gydytoją, buvau pasiruošusi už suteiktą paslaugą sumokėti. Pamanę, kad kur jau kur, bet atnaujintame ir gražiai suremontuotame viename punkte apžiūrėti mažojo paciento ausytę tikrai bus kam, ten ir nuskubėjome.

Mus pasitikusi jauna registratorė iškart pasiteiravo apie popierius, atsivežtus iš pirmosios pagalbos suteikimo vietos. Deja, būdami vis dar šoko būsenoje, tą vakar dienos vėlų vakarą išskubėjome iš Aukštaitijos ligoninės taip ir nepasiėmę išrašo. Taigi, atvykome be lemtingojo dokumento. Sakau – lemtingojo, nes pasirodo, neturint jo, bet stovint su mažamečiu vaikeliu sutvarstyta ausyte ir prašant bent pažiūrėti, ar ausytė gyja tinkamai (kas gali trukti net kokias 30 sekundžių arba visą minutę), vis tik užstrigome ties tuo pačiu klausimu – „O taip kaip jūs be popierių? O tai kaip mes žinosime, ar gerai, – gi popieriaus tai nėra!“ Tuo metu patalpoje, greta registratūros, bent trys medikės sėdėjo ir galvas pakėlusios žiūrėjo į ant sienos pakabintą televizorių, kuriame, ko gero, tuo metu buvo transliuojamas populiarus moteriškas serialas.

Paklaustos, ar negalėtų ateiti ir apžiūrėti mažojo paciento, kuris neturi su savimi popierinio išrašo, net nepasukusios galvų (nes matyt kaip tik tuo metu buvo rodoma svarbi serialo scena) atsakė – „Ne, tikrai ne. Ne“. Tuomet registratorės paklausiau – „Na, nejaugi Jums popierius yra svarbiau už žmogaus sveikatą?“ Gavau atsakymą, kad tokia sistema... Dar registratorė paminėjo, kad „turime mes čia vaikų specialistų, bet tikrai jie nežiūrės į jūsų vaiką be popierių“. Tiesa, pamiršau paminėti, kad tuo metu registratūroje nebuvo nei vieno paciento, todėl bent jau ši įstaigos dalis (toliau mūsų nebeįleido) galėjo sekmadienį švęsti ramiai. Išėjus pro duris norėjosi verkti.

Neturime popierių, televizorius rodo serialą – visos aplinkybės prieš mus. Atvažiuojant sūnelį buvau nuteikusi, kad mes tik parodysime ausytę gerai daktarei, daktarė pasakys, ką reikia daryti, kad greičiau pasveiktum ir nebeskaudėtų. Išėjus pro duris mano keturmetis užklausė – „Ar daktarė serga, kad negali pažiūrėti į mano ausytę?“

Toliau nuvykome laimės ieškoti į kitos įstaigos skyrių. Ten taip pat pirmiausiai pasiteiravo apie dokumentus. Paaiškinus, kad jų vis tik neturime, tuoj pat prie mūsų priėjo gydytoja, švelniai pakalbino sūnų, pakėlė tvarstį, apžiūrėjo žaizdą, patikino, kad viskas gyja gražiai, patarė kaip galėčiau padėti vaikui namų sąlygomis. Tokia tai buvo paslauga.

Gydytojai ji truko vos dvi minutes, o man tai davė labai daug – pajutau paprastą žmogišką rūpestį, nuoširdų bendravimą ir meilę savo darbui ir savo pacientams. Išėjus taip pat norėjosi verkti. Bet šįkart dėl to, kad teko laimė papulti pas Žmogų, Mediką, Pilietį. Net ir mano mažasis pacientas, išeidamas tyliai ištarė „Ačiū, kad mane pagydei“... Taigi, reziumė...

Kas iš to medicininio išsilavinimo, kas iš Hipokrato priesaikos, kai širdyje negyvena žmogiškumas, atjauta ir įgimtas noras padėti? Kodėl vieni „specialistai“ savo nepašaukimą, nemeilę darbui pateisina kaip „tokia jau sistema...“, kai kiti, vedini elementaraus pašaukimo, puola padėti, apie „sistemas“ net negalvodami? Tikriausiai nenuostabu, kad pas vienus gydytojus braunasi minia pacientų, norėdami gauti ne vien medikamentinį gydymą, bet ir gydymą tiesiog šiltu žodžiu, tuo metu, kai kiti „medikai“ ramiai sekmadienį gali švęsti prie televizoriaus darbo vietoje...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sveikata – didžiausias turtas: į tokį posakį su šypsena tikriausiai žvelgia tik tie, kuriems nėra tekę sužinoti sukrečiančios diagnozės ar ilgam atsidurti ligos patale.

DELFI skaitytojai jau ne kartą pasakojo apie sudėtingą susirgusio žmogaus gyvenimą ir gyvenimą apvertusią diagnozę. 26-erių metų mergina, nuo kurios veido niekad nedingdavo šypsena, išsigando krūtyje užčiuopusi guziuką.

„Ėjau pas medikę gana gerai nusiteikusi, manydama, kad gydytoja apžiūrės ir pasakys - „nieko rimto, nebuvo dėl ko nerimauti“. Deja...Tai, ką iš jos išgirdau: „Kaip tu anksčiau jo nepastebėjai? Juk čia gigantas, netelpa į ekraną...“, – pasakojo ji.

DELFI skaitytoja Vytautė pasidalijo kitokia istorija – jai teko susigyventi su tuo, kad serga depresija. „Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?“, - apie bėdas nuvyti ligą rašo mergina.

Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Liga“.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (99)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (78)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (132)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.