Trisdešimtaisiais pagrindine inteligentų sambūrio vieta tapo šokių klubai ir kavinukės, kuriuose skambėjo pašėlę naujojo muzikinio stiliaus – džiazo – ritmai. Džiazo gimtinė – Naujojo Orleano miestas JAV, kuris įvairus savo gyventojų tautine sudėtimi. Vis dėlto, gyventojų daugumą sudarė juodaodžių vergų palikuonys, todėl į šio naujo žanro muziką jie įpynė daug sielvarto, išsilaisvinimo gaidų.
Džiazo muzika griovė stereotipus, keitė socialinio ir kultūrinio gyvenimo įpročius, netgi madą. Moterys pamažu išdrįso išsivaduoti iš jas kaustančių normų, o prie išsilaisvinusios moters įvaizdžio turėjo derėti naujas, laisvas įvaizdis. Pirma, buvo atsisakyta nepatogių, varžančių korsetų, vėliau - ilgų suknelių.
Į madą griausmingai įžengė tiesaus silueto suknelės žemiau kelių, dažniausiai atvira nugara ir vos pridengtomis rankomis. Madingiausios tarpukario ponios prie naujojo įvaizdžio derino trumpų plaukų šukuoseną, taip šokiravusią tuometinę visuomenę. Pamažu kito moters idealas – iš solidžios namų šeimininkės ji virto koketiška gundytoja su cigaru rankoje.
Šis įvaizdis puikiai tiko šokių aikštelėje šokant „karštlige“ tapusį nerūpestingą šokį „čarlztoną“. Tiesa, europiečiams mažiau pasisekė. Daugelis šalių, kaustomos diktatūrų gniaužtų, neturėjo teisės pramogauti, o nacistinėje Vokietijoje džiazas ir apskritai moderni pasaulėvoka buvo laikomi išsigimu.
Naujo tipo drabužiai įpareigojo naudoti kitokią puošybą. Suklestėjo art deco, kurį suvokiame kaip praeities ir Naujųjų laikų stilistikos mišinį. Art deco drabužių buvo neįmanoma nepastebėti: jie žėrėjo itin kruopščiai prisiūtais koroliukais, įvairių formų ir spalvų blizgučiais, simetriškais raštais bei gėlėmis. Prie stilizuotų medžiagų buvo derinami itin moteriški aksesuarai: mažos skrybėlaitės, dažnai puoštos plunksnomis, atvira avalynė, šilkinės kojinaitės, boa, keliais sluoksniais dėvimi karoliai.
Viena ryškiausių tarpukario asmenybių, sužibėjusi trisdešimtaisiais – Coco Chanel. Ji puikiai įkūnijo tuometinės moters paveikslą – laisva, nepriklausoma, nevaržoma. Chanel palikimą vertino praeito šimtmečio žmonės, vertiname mes, ir, be abejonės, vertins visų kartų mados gerbėjai.
Juodos ir baltos derinys tapo nemirtinga klasika, o „maža juoda suknelė“ ir tvido kostiumėlis – fenomenu. Chanel nemėgo trečiame dešimtmetyje vyravusios dekoro masės, tad pasuko visai kitu, minimalizmo keliu. Jos suformuotam stiliui pakako vos kelių aprangos elementų: juodos suknelės, skrybėlaitės, perlų vėrinio ir kuklių batelių. Taip pasipuošusios moterys sugebėjo jaustis patogiai ir išlikti subtiliai koketiškos.
Trečiasis dešimtmetis buvo naujų ideologijų pradžia tiek kultūroje, tiek politikoje. Kultūra tapo atsvara griežtiems politiniams režimams. Ji skatino žmogų išsilaisvinti iš jį supusių režimo ir moralės rėmų, pasinerti į svaiginanti džiazo ritmą, atsipalaiduoti ir nors trumpam užmiršti karų drebinamą pasaulį.
