Neslėpsime, yra pokyčių į gera: sureguliuotas automobilių srautas gyvenvietėje, pastatyti automobilių stovėjimą leidžiantys bei draudžiantys ženklai, atsirado viešieji tualetai, apželdinta pakelė ties „Žilvičio“ stadionu ir buvusi nesankcionuota stovėjimo aikštelė prie pat jūros, tačiau buvęs laukinis Karklės paplūdimys dabar jau pamėgtas poilsiautojų ir šaukte šaukiasi tiek priežiūros, tiek papildomų investicijų.
Ši Lietuvos pajūrio juostos dalis yra regioninis parkas, tačiau apie tai mums primena tik ištaigingas pajūrio regioninio parko lankytojų centro mūras bei informaciniai stendai. Ekologinė padėtis šiose apylinkėse kaip niekad iki šiol bloga: jūra, pajūris ir jo prieigos nuolat nusėti šiukšlėmis ir/ar į krantą išmestomis negyvomis žuvimis bei jūržolėmis.
Ne veltui beveik kasmet sutinkame sutrikusius Vokietijos, Rusijos ar Skandinavijos kraštų turistus, niekaip negalinčius rasti žemėlapyje žadėto regioninio parko. „Kur tas parkas?“, – klausia jie. Ir yra teisūs, manau, tai visiškai nepanašu į regioninį, valstybės saugomą parką. Paplūdimyje netvarka, nėra nei persirengimo kabinų, nei šiukšliadėžių, o visose apylinkėse man žinomi vos du suoliukai. Tačiau lietuviai kantrūs ir nuolankūs, tikrai jau per daug. Negaliu patikėti, kad niekas iki šiol nesikreipė šiuo klausimu, mat šį sezoną net ir normalus priėjimas prie jūros tapo tikru iššūkiu, nes beveik nebeliko funkcionuojančių laiptų į pajūrį.
Ilsimės su vaikais, tad labai toli nevaikštome, tačiau pradedant „Žilvičio“ stovyklos paklypusiais suaugusio žmogaus šlaunies aukštyje prasidedančiais laipteliais ir einant Palangos kryptimi situacija blogėja. Peržengus upelį yra žvejams skirtas privažiavimas prie jūros – tai bene vienintelė vieta, kur privažiuosite ir su vaikišku vežimėliu, per ten pavyks ateiti ir garbaus amžiaus žmonėms.
Kiek tolėliau Palangos kryptimi yra dar vienas pusėtinas takas link jūros ir vieni, vokiečių akimis žiūrint, gan ekstremalūs, bet savo funkciją sveikam suaugusiam žmogui atliekantys laiptai ir viskas. Dar arčiau Palangos jus pasitiks iš gyvenvietes pusės žvyro kalnu užversti, o iš paplūdimio pusės pusiau nugriuvę laiptai, kuriais į paplūdimį vargiai patektu net tarzanas. Toliau – sveikut sveikuteliai, bet poilsiautojams beverčiai laiptai pasitinkantys užrašu „PRAĖJIMO NĖRA“, ir tikrai: jei mėginsite ten eiti, nors laiptai iš pažiūros valstybės pinigais statyti, nes identiški visiems kitiems, jus pasitiks grūmojantis dėdulė ir išvarys atgal į paplūdimį, nes ten jo privati valda mat. Įdomu, ar tikrai?
Dar toliau – gražus takas prie jūros su informaciniais pajūrio regioninio parko stendais ir besibaigiantis praraja. Tako pabaigoje laiptai siaubingai sulaužyti ir niekas neskuba jų taisyti, tad jei norite patekti prie jūros, reikia rasti ne tik taką prie jūros, bet ir tikėtis, kad jis veda ne prie laiptų į niekur.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ne paslaptis, kad kartais atostogos prasideda visai ne taip, kaip planavai... Įėjus į viešbučio teritoriją, stebina visai kitoks vaizdas nei nuotraukoje internetiniame puslapyje, net nupurto apsilankius paplūdimio tualete, o ką jau kalbėti, jei kambarys, kuriame tenka apsistoti labiau primena rūsį nei viešbučio numerį...
Praėjusiais metais DELFI skaitytoja Rūta papasakojo apie tai, kad apsistojus viename Lietuvos pajūryje esančiame namelyje, gretimame naktį dar ilgai girdėjosi merginos raudojimas: „Kur tu mane atvežei? Aš nenoriu čia būti. Noriu eiti iš čia“...
Klausiame Jūsų, ar tokioje situacijoje yra tekę atsidurti Jums? Prieš akis – ilgasis savaitgalis, tad kviečiame fiksuoti savo gyvenimo sąlygas Lietuvos pajūryje, užsienio kurortuose, papasakoti, ar mokėti pinigai atitiko kokybę, kas patiko, o kas – ne!
Pasidalinkite rekomendacijomis ir pastabomis su kitais poilsiautojais!
Tai galite padaryti čia.