Lietuviško kino recenzija. Streikas

 (12)
Kontraversiškai vertinamas po trumpo metro juostos „Porno melodrama“, jaunas ir gana perspektyvus kino režisierius Romas Zabarauskas pagaliau, po dvejų metų sunkaus darbo, pristato filmą aktualų mūsų šalies visuomenei, kurioje karaliauja homofobija, seksizmas, rasizmas ir nacionalizmas.
© Organizatorių archyvo nuotr.

Jaunas kino kūrėjas tokiu būdu nori išreikšti savo protestą prieš visą nusistovėjusią lietuviško mentaliteto sistemą, taip dar labiau turi prikaustydamas dėmesį prie jo akimis matomos socialinės problemos.

Apie ką mes čia…

Niujorkietis Lukas, norėdamas pažinti savo lietuvišką kilmę, iškeliauja į protėvių šalį pas ten gyvenančią močiutę. Atvykęs į Vilnių jis pamato visiškai kitokį vaizdą nei tikėjosi pamatyti, susipažįsta su mergina ir bando įrengti klubą, kuris atvertų naujus horizontus tiek jam, tiek muzikos mylėtojams. Viskas klostosi gerai, kol galiausiai vaikinas pamato kitą mūsų šalies pusę…

Kūrinio vidus

Ištisus metus vyko labai daug kalbų dėl naujausio ir pirmo pilnametražio R. Zabarausko filmo, todėl nenuostabu, jog dėl šio nekomercinio pobūdžio projekto buvo kilęs nemažas ažiotažas. Nors ir skeptiškai vertinamas, jaunas režisierius po savo „Porno melodramos“, vis dėlto sugebėjo sukelti tam tikras bangas mūsų šalies kino industrijoje. Filmas visiškai kitoks nei galima buvo tikėtis iš anonsų ar prognozių, todėl čia - dar viena įdomi staigmena žiūrovui, kuris galbūt nebuvo pasiruošęs būtent tokiam „Streikui“.

Nors siužetinė linija ir pati istorija pateikiamos nenuobodžiai, vis dėlto tenka pripažinti, jog filmas neturi išskirtinio šarmo. Dialogai pernelyg paprasti, kartais banalūs ir neįtikinami, bet svarbiausia, jog nebuvo atskleistas mūsų visuomenės mentalitetas taip, kaip turėtų būti. Per švelniai viskas atrodo, net ir pagalvojus, jog antrame filmo plane gyvuoja homoseksualumo tematika, bėda tame, jog neišanalizuojama jų problema.

Pripažinkime, mūsų šalies žmonės serga homofobija, todėl būtų teisinga parodyti, kaip tai atrodo iš šono. Kitas aspektas - tai seksizmas ir, žinoma, rasizmas. Europos Vakarų šalyse ar Amerikoje normalu, kai skirtingų rasių žmonės turi ne tik intymius tarpusavio santykius, bet dar ir sukuria šeimas. Lietuvoje visiškai kitaip - net ir labiau humaniškame Vilniuje, kai pamato einantį miesto centre juodaodį, jį persekioja keisti ir negatyviai atrodantys žvilgsniai. Režisierius to irgi neparodė ir vos tik vienoje scenoje pasigirsta pašaipus žodis „negras“. Norint atskleisti tiesą apie Lietuvos žmones, reikia parodyti viską taip, kaip yra iš tikro. Tokiu būdu užsienio žiūrovas susipažins su tikra mūsų šalies realybe.

Personažai įgyvendinti prastai, nors visgi, jeigu žvelgti į pirmą sceną, Lietuvoje prie susitikimo stalo galima pamatyti tam tikrus šalies papročius ir iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet širdžiai mielus veikėjus. Toks šiltas susitikimas padaro filmą jaukesniu, bent jau pradžioje, o šiek tiek humoro dar ir pagyvina atmosferą. Gerai sužaista su vertėja, kas priminė senus gerus laikus, kai teko žiūrėti VHS su mėgėjiškais filmų įgarsinimais. Kalbant apie pagrindinius juostos veikėjus, įsimylėjėlius, tai jų akys tuščios, jokios meilės, romantikos, šilumos. Nejaugi vien tik mechaniniu seksu viskas turi ribotis? Būtent toks vaizdas ir pasimato viso filmo metu. Šnekant apie personažus, tai vienintelis momentas, kuris vertas dėmesio – neįprasta jų apranga, stilius, kuris keri akis. Maloniai atrodantis jaunimas, kuris neapsiriboja plika galva ir treningais.

Vienas didesnių pliusų tas, jog bandoma sujungti dvi visiškai skirtingas kultūras. Amerikiečio požiūris į Lietuvą „prieš“ ir „po“. Tai vaizdingas, tikroviškas ir, svarbiausia, humaniškas žmogaus pasaulėžiūros pateikimas ir jo transformacija. Vis tik, streiko ir pasipriešinimo sistemai nesimato. Netgi ir paskutinė filmo scena, kuri turėtų sukelti didžiausią sąmyšį, atrodo blankiai. Taip, kino kūrėjas nenorėjo parodyti pernelyg daug smurto ir tuo pačiu žaidžia užuominomis su žiūrovu, bet galiausiai sulaukus finalo, jaučiama tuštuma ir vienas vienintelis klausimas – o kur čia streikas?

Po peržiūros išlieka nežinomybė, jog pamatei kažką, bet sunku suvokti ką, nes tiek daug minčių, idėjų ir noro buvo pas režisierių išreikšti save, jog tai galiausiai šiek tiek pakenkė bendram filmo vaizdui. Vis dėlto, kaip pirmam savo pilno metro darbui galima atleisti klaidas ir palinkėti tobulėti. Režisierius tikrai turi perspektyvų, o svarbiausia - talento, todėl galbūt ateityje sugebėsime pamatyti darbą, kuris užtemdys visus kitus lietuviškus filmus. To ir linkime Romui Zabarauskui.

Techninė juostos pusė

Techniškai filmas pranoko visus lūkesčius, tai labai nustebino. Operatoriaus darbas vertas labai didelio pagyrimo. Nors bendras vaizdas atrodė kaip muzikinis klipas, tačiau tai ir suteikė uostai savito ir, žinoma, išskirtinio žavesio. Puikiai kamera „sužaidus“ kameros su vaizdais, pristatytas Vilnius ir daugelis jo vietovių pradedant nuo miesto centro paminklų iki gyvenamųjų rajonų.

Vaizdas vaizdu, tačiau ausis džiugino meistriškas garso takelis, kuris irgi suteikė filmui dar vieną didžiulį pliusą. Puikiai pasidarbuota ties fonine muzika, kuri kartais tapdavo ištisa atrakcija stebint nelabai stiprias scenas.

Vienas iš didesnių juostos minusų - tam tikrose scenose blogai suderintas garso montažas. Dėl šios priežasties žiūrint pokalbį tarp veikėjų, dialogas sunkiai suprantamas, o vienoje scenoje muzikinis kūrinys pateiktas taip, jog atrodė, kad salė tuoj susprogs, tačiau tai - tik vienintelis toks ne iki galo ištobulintas techninės pusės aspektas.

Viso filmo metu akis kerėjo Agnės Jagelavičiūtės kaip kostiumų dizainerės darbas. Puikiai parinkti rūbai, atskleidžiantys kiekvieną personažą atskirai, padėjo iš dalies suvokti jo gyvenimo būdą, perteikti charakterį. Šioje vizualinėje filmo pusėje slypi subtilumas ir jaunimo kultūros pavaizdavimas, nors, žinoma, ne kiekvienas gal ir atskirs, kokiai subkultūrai priklauso vienas ar kitas kadre pasirodantis žmogus.

Susumavus viską, galima teigti, jog per keletą paskutinių metų, tai - geriausias lietuviško kino techninės pusės atspindys. Išties pasižiūrėjus į kitus darbus, pastatytus pagal vieną ir tą patį šabloną, tai yra atgaiva ne tik ausims, bet dar ir akims.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme - daugybė aktorių ir žinomų mūsų šalies žmonių, tokių kaip Erica Jennings Didžiulis, Oskaras Koršunovas ar Jazzu, tačiau jie labiau kėlė šypseną nei nuostabą, todėl vertinti jų aktorinių sugebėjimų nereikia. Dėl šios priežasties apeisime juos ratu ir susikaupsime ties pagrindiniu duetu.

Luką vaidinantis Ebeneezeras Nii Sowahas kai kuriose vietose netgi labai gerai pasirodė, ypač tose, kai jam nereikėjo per daug šnekėti, nes žiūrint į jo emocijų perteikimą darosi tiesiog nejauku. Aktorius bandė išspausti iš savęs kažką stipraus, bet galiausiai tenka matyti vientisą vaizdą, kuriame jis eina, šnekasi, mylisi ir toliau eina savo gyvenimo taku po Vilnių. Sunkiai išreikštas personažas.

Beata Tiškevič, suvaidinusi pagrindinio personažo meilės objektą, atrodo ne kaip: visiškai jokių emocijų, jokio atsidavimo personažui, toks pilkas ir kartu šaltas pasirodymas, kuris dar kartą įrodo, jog viena iš didesnių mūsų šalies kino problemų yra vaidyba.

Verdiktas

„Streikas“ – tai gana neblogas bandymas debiutuojančiam pilno metro kine režisieriui įsitvirtinti mūsų šalies kino industrijoje. Vis dėlto filmas turi nemažai spragų scenarijuje, kuris neleido atitinkamai perteikti mūsų šalies žmonių mentaliteto ir pasaulėžiūros tam tikrais socialiniais klausimais. Dėka nuostabios techninės pusės ir ypač pagirtino garso takelio, juostą žiūrėti gana smagu ir nenuobodu.

Bendras vertinimas: 6/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilniuje vėjo nuverstas medis sutraiškė užsieniečių išsinuomotą automobilį (67)

Vilniuje kelionė nuomotu automobiliu Izraelio piliečiams buvo itin nemaloni - didžiulis vėjas ant jų užvertė medį.

Vilniaus oro uoste – sumaištis: niekur tokios darbo kokybės neteko matyti (455)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja Vilma Balčiūnienė, šiuo metu esanti Vilniaus oro uoste. Jos teigimu, pastarajame šeštadienio rytą susidarė beviltiška padėtis.

Velykų rytą prie piliakalnio aptiko nematytą augalą: gamtininkė paaiškino, kas tai per rūšis (16)

Snieguotas Velykų rytas DELFI skaitytoją Laimą pradžiugino maloniu atradimu – prie piliakalnio Stirniuose moteris atkreipė dėmesį į jai nematytą augalą. Jį nufotografavusi, skaitytoja nuotrauka pasidalijo su DELFI, prašydama padėti išsiaiškinti jo rūšį.

Kaunietis apstulbo pamatęs, ką darbuotojai pridarė kaimyno koridoriuje (28)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai, gyvenantys Noreikiškėse, pasidalino nuotrauka, kurioje matosi, kaip kabelinės televizijos ir interneto paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai atliko instaliacijos darbus jų namuose.

Priglaudžia gyvūnus, apie kuriuos kiti pamiršta: namais dalijasi su ožiuku ir vištomis (68)

„Trijuose paršeliuose“ gyvena gyvūnai, kurių baigtis – paskerdimas... Tai gyvūnai, išgelbėti iš didžiulių fermų arba smulkių ūkių, iš blogų gyvenimo sąlygų, buvę ligoti gyvūnai. Čia jie turi galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokio vertas kiekvienas gyvūnas – laisvai judėti, mėgautis draugų kompanija, gauti skanaus ir kokybiško maisto, jausti tik rūpestį ir meilę, sulaukti gydymo susirgus. Deja, ūkiuose gyvūnai to patirti dažniausiai negali.