Idėja iškeliauti už Europos ribų ir pamatyti truputį Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gimė maždaug prieš dvejus metus, kai nusprendžiau pasidaryti „popierinį“ pasą. Artimieji buvo nustebę ir klausė, kam man jo reikia, kai turiu patogią ir visoje Europos Sąjungoje galiojančią tapatybės kortelę. Tada juokaudama atsakiau, kad anksčiau ar vėliau keliausiu pamatyti Niujorko.
Kai yra žengtas pirmas žingsnis, lengviau priimti ir kitus sprendimus. Socialiniuose tinkluose taip pat „išmesdavo“ pigių pasiūlymų skristi į Ameriką iš Stokholmo arba Oslo oro uostų ir taip sutapo, kad mano kelionių draugė jau antrus metus gyveno Osle (tik nesupraskite klaidingai, mūsų draugystė labai stipri, bet mes daugiau kartu keliaujame, nei susitinkame Lietuvoje). Aš užsiminiau, kad galėtume pabandyti paieškoti bilietų į užatlantę iš jos gyvenamojo miesto. Jai ši mintis labai patiko.
Praėjus mėnesiui po pokalbio, rugpjūčio pabaigoje, iš draugės feisbuke gavau žinutę, kad pigių skrydžių paieškos svetainėje skyscanner.com yra keletas nebrangių bilietų tam tikromis datomis skristi savaitei į Big apple (angl. didįjį obuolį – taip vadinamas Niujorkas). Mes pasirinkome pigiausią variantą kovo 3 – kovo 10 dienomis už 240 eurų į abi puses su „Norwegian“ oro linijomis ir tik rankiniu bagažu (prabangą mėgstantiems ir vyresnio amžiaus keliautojams tai gali ir nepatikti).
Draugė įtikinėjo, kad negalime praleisti šios progos, tad kuo greičiau nusipirkome bilietus. Žinoma, aš apskaičiavau, kad per likusį iki kelionės pusmetį man reikės įsigyti bilietus pirmyn ir atgal į Oslą, tačiau su tokiu būriu emigrantų, gyvenančių Norvegijoje, tai padaryti buvo nesunku ir nebrangu. Gruodžio mėnesį nusipirkau bilietą iš Vilniaus į Oslą „Norwegian“ oro linijomis už 16 eurų tai pačiai dienai ir vėliau supratau, kad padariau teisingą sprendimą, nes jis buvo dalis jungiamojo skrydžio į Niujorką. Atgal grįžau pilnutėliu „Ryanair“ už 23 eurus. Reikia nepamiršti, kad Lietuva priklauso supaprastintų kelionių į JAV programai, tad jokių popierinių vizų turistinėms kelionėms iki 90 dienų išsiimti nereikia. Kad būtumėte įleisti, privalote gauti Elektroninės leidimo keliauti sistemos patvirtinimą (angl. ESTA – Electronic System Travel Authorization). Jis nėra brangus, kainuoja 14 dolerių (apie 13 eurų). Kita vertus, jo gavimas dar neduoda garantijos, kad nebūsite išsiųsti atgal, jei pasienio darbuotojams pasirodysite įtartini ar neatitinkantys kriterijų.
Kitas galvos skausmas – gauti pigią nakvynę viename brangiausių pasaulio miestų. Pirma idėja buvo žvalgytis daugiaviečio kambario jaunimo namuose, liaudiškai vadinamame hostelyje. Tačiau Niujorke tokie namai nėra pigūs kaip Europoje ir labai greitai rezervuojami. Antra idėja – susirasti dvivietį kambarį per „Airbnb“, kurio kaina būtų buvusi panaši (apie 450 eurų mums dviems, visai savaitei), bet nebūtų reikėję dalintis gyvenamojo ploto su nežinia kiek nepažįstamųjų. Dar mąstėme apie „couchsurfingą“, tačiau šią galimybę iškart atmetėme, kadangi retai pasitaiko žmonių, kurie sutiktų leisti pas juos gyventi ilgiau nei tris dienas. Vis dėlto, nepasinaudojome nei pirmu, nei antru variantais, kadangi viena draugė, kuri anksčiau lankėsi Niujorke, turėjo vietinį pažįstamą ir jis mielai sutiko mus priimti. Tokiu būdu gavome nemokamą kambariuką Naujajame Džersyje, kurį nuo Niujorko skiria Hadsono upė.
Kai jau atvykome į vietą, supratome, kad teks nemažai pakloti viešajam transportui. Mes juk gyvenome Naujajame Džersyje, tad iš jo specialiu „PATH“ traukiniu privalėjome kasdien vykti į Manheteną, pagrindinę Niujorko dalį. Traukinio darbuotojas patarė įsigyti bendrą „Metro Card“ kortelę ir ją papildyti reikiama suma, kurią galėjome naudoti tiek „PATH“ traukiniui, tiek metro.
Savaitei kortelės papildymas vienam žmogui atsiėjo 50 dolerių (apie 44 eurus). Vienas kartas praeiti metro dureles kainuoja 2,75 dolerius (2,47 eurus), reikia pridėti ir retkarčiais naudotas taksi paslaugas. Neslėpsiu, bet trečią dieną pradėjome sukčiauti ir pereidavome dureles dviese, kad mažiau kortelės pinigų išnaudotume. Sąžiningiems žmonėms patariu, kad geriausia atsidėti ir pasitaupyti pinigų viešajam transportui prieš kelionę.
Nors ir buvome šiek tiek girdėjusios apie arbatpinigių kultūrą Amerikoje, tačiau tokio „privalomo“ pinigų palikinėjimo kavinėse ir restoranuose nesitikėjome. Dažnai aptarnaujantis personalas pažymėdavo čekyje tą dalį, kur surašytos galimos palikti sumos ir netgi vienoje airiškoje aludėje (kurių ten daug) gavome specialią instrukciją užsieniečiams, kodėl ir kokią sumą geriausia atseikėti padavėjui. Na, bet čia juk kapitalizmo Meka, tad skųstis neturėjome teisės.
Dažnai imigrantai, kurie dominuoja Niujorko aptarnavimo sferoje, iš arbatpinigių gauna didžiąją atlyginimo dalį, tad buvo nemalonu išeiti susimokėjus tik už užsakymą. Taip pat turiu nuvilti banko kortelių mylėtojus, nes Amerikoje jomis dar retai atsiskaitoma ir kai kur net nėra PIN kodo suvedimo sistemos. Jautiesi nesaugiai, kai nežinai, kiek kartų perbraukė per aparatą kortelę, nors ir vėliau pasirašai už apmokėtą sumą. Dažnai atsiskaityti kortele galima mažiausiai nuo 5 ar 10 dolerių sumos. Bet kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, slankioti per miestą, ieškant, kur išgryninti pinigų, nereikia, nes „ATM (Automated Teller Machine)“ – bankomatai – yra ant kiekvieno kampo.
Prieš skrendant į Niujorką, buvome susidariusios planą, kokias vietas privalome aplankyti. Nebrangiai kainavo pamatyti Amerikos Metropoliteno ir Natūralios istorijos muziejus. Vietoje perkant bilietus, siūloma 25 dolerių bilieto kaina yra tik SIŪLOMA. Jūsų valia pasirinkti, kokia suma paremti šias viešąsias įstaigas. Taip pat nemokamai aplankėme prabangiai įrengtą Viešąją biblioteką bei paplaukiojome pirmyn ir atgal aplink Laisvės statulą su „Staten island ferry“, gėrėjomės vaizdu nuo Bruklino tilto. Kai tik pasitaikė graži ir saulėta diena, išsiruošėme pasivaikščioti po „Times“ aikštę ir Centrinį parką, kuris sudarė žalios oazės įspūdį dangoraižių „dykumoje“. Be šių daugiausiai turistų lankomų vietų nusprendėme nueiti į du „stand-up“ (angl. humoristų pasirodymai) vakarus, kurie čia labai populiarūs.
Pirkome bilietus iš gatvės prekybos agentės už 15 dolerių į abu pasirodymus. Tačiau renginyje dar reikėjo įsigyti po du gėrimus, kurie atsiėjo po 20 dolerių. Taip pat užkilome į vieną iš trijų populiariausių dangoraižių už 32 dolerius. Mes pasirinkome „Rockfeller center“ ir likome nenusivylusios atsivėrusia panorama. Pasidaryti asmenukę su dangoraižių džiunglėmis už nugaros teko palaukti ilgokoje besifotografuojančiųjų eilėje. Taip, turizmo sezonas Niujorke nesibaigia visus metus, tad visuose lankytinuose objektuose šurmuliuodavo minios žmonių. Jeigu domina naktinis gyvenimas, jis čia tikrai turtingas ir įvairus, bet viena geriausių naktinių klubų ir barų arterijų yra prie Vašingtono aikštės, Makdugalo gatvėje. Ten kelių minučių atstumu visą naktį galima daryti „pub crawl“ – šliaužiojimą po barus. Alaus ir kokteilių kainos nėra pigios, bet jei pasitaikys „laimingos valandos“, galima nusipirkti gėrimų ir už pusę kainos.
Kai tik atvykome, mus priėmęs amerikietis įspėjo, kad niekuo nepasitikėtume ir stengtumėmės atrodyti kuo labiau vietinėmis. Jeigu tik pradedi blaškytis ir pasirodai sutrikęs, tiek taksi vairuotojas, tiek priėjęs vietinis „geradaris“ bandys iš tavęs išpešti pinigų. Nors pasakyti ir lengva, bet paklausyti – daug sunkiau. Neįmanoma nepasimesti tokiame milžiniškame mieste, o tuomet taksistai užliūliuoja gražiomis kalbomis, kol ištraukia informaciją, kad esi turistas. Tada tenka atverti piniginę ir susimokėti už savo naivumą. Metro vaikštantys neaiškūs tipai irgi bandys jums nurodyti reikiamą kryptį ir gal net pasiūlys praeiti nemokamai, pasinaudojus jo metro kortele, bet tai tik spąstai išpešti iš jūsų dvigubą kainą už metro bilietą. Taigi, nemalonios situacijos sustiprino mūsų intuiciją apie vietinius, kuri vėliau padėjo išvengti nuotaiką gadinančių incidentų.
Sunku aprašyti jausmą, patirtą vaikščiojant Niujorko gatvėmis, kurios šimtą kartų matytos įvairiuose Holivudo filmuose. Tas jausmas tikrai skiriasi nuo buvimo Europoje ir kartais net pati negalėdavau atskirti matytos iliuzijos nuo tikrovės, nes ten tikrai jautiesi kaip amerikietiškame filme. Skirtingų kultūrų santykiai, pro šalį lekiantys geltoni taksi ir supantys stikliniai pastatai kūrė įkvepiančią atmosferą. Turbūt todėl Niujorką renkasi gyventi tiek daug jaunų ir įvairių kūrybinių industrijų žmonių, ten niekada nesijausi vienas ir visada atrasi begales veiklų. Deja, bet aš po tokios neįprastai intensyvios savaitės greitai pasiilgau namų ir ramesnio Vilniaus gyvenimo tėkmės.
Keliaujate ir norite pasidalyti įspūdžiais? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!
