Paklausius kai kurių istorijų, atrodo, kad egzistuoja dvi skirtingos Norvegijos. Taip, aš gyvenu Norvegijoje. Iš tiesų, niekada net nesvarsčiau, kurią šalį rinktis. Atvykau į Norvegiją prieš daug metų, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje. Tuo metu norint dirbti Norvegijoje, reikėjo darbo vizos. Važiavau turėdama mintį – tik metams, buvau ką tik baigusi mokyklą Lietuvoje. Pabuvau metus, pasiūlė pasilikti dar metams. Tuos dvejus metus lankiau norvegų k. kursus, išlaikiau Bergeno testą ir norvegų draugų pastūmėta stojau į universitetą. Įstojau. Taip likau dar trejiems metams.
Per tą laiką Lietuva įstojo į ES, tapo lengviau likti šalyje. Po studijų jau turėjau darbą, susijusį su tuo, ką mokiausi. Taip ir likau. Čia susipažinau su vyru, kuris taip pat lietuvis. Turim neblogus darbus, draugus, tad apie grįžimą į Lietuvą net nesvarstom. Tokių minčių net neturim, nes tai būtų lyg visą laiką gręžiojimasis atgal.
Kodėl mums čia gera, o kitiems ne? Norint gyventi, įsitvirtinti svečioje šalyje, turi joje ir gyventi, nesvarstydamas, kad „aš tik trumpam“. Esu sutikusi čia lietuvių (o sutikau pakankamai daug), tas jų „trumpam“– jau metai, penkeri ir daugiau. Dažnai tie žmonės, kurie čia tik trumpam atvyksta, nesimoko kalbos, taupo pinigus, nesiintegruoja, nepatvirtina savo lietuviškų diplomų, tenkinasi tik tuo paprastu darbu, kurį gali dirbti nemokėdami kalbos ir neturėdami išsilavinimo. Ir vis guodžiasi – aš dar metus, dar metus ir viskas, važiuosiu. Grįšiu į Lietuvą, kai vaikų atsiras, paskui – kai vaikas pradės eiti į darželį, kai vaikas pradės eiti į mokyklą... Ir kai paklausi, kiek metų čia esi, sako, kad dešimt.
Kalbos nemoka, norvegus vadina troliais, maistas neskanus, viskas blogai, o apie integravimąsi net nesvarsto, nes juk jie trumpam. Tas trumpam į ilgam gerąja prasme pasikeičia nebent pradėjus labiau sieti save su nauja šalimi, atsiradus kažkokiems įsipareigojimams, pavyzdžiui, mes seniai norėjom nuosavo būsto, kryptingai link to ėjome nuo pat pradžių. Norvegijoje dažniausiai reikia turėti savo 15-20 proc. būsto vertės kapitalo, kad gautum likusią dalį iš banko (aišku, yra labai daug išimčių ir pan.). Jei šeima neturi tos dalies savo kapitalo, gali prašyti komunos (savivaldybės), kad ji paskolintų tą dalį su mažesnėmis palūkanomis. Bet tai priklauso nuo pajamų.
Mūsų metinės pajamos buvo per didelės, todėl teko patiems taupytis tą sumą. Užteko 10 proc. savo kapitalo, nes tame banke turėjome vadinamą BSU sąskaitą. BSU sąskaita yra jaunimo iki 34 metų būsto taupymo sąskaita. Joje esamus pinigus galima panaudoti tik būsto pirkimui ir niekam kitam, arba neteksi mokesčių privilegijos, taupydamas šiuos pinigus. Sutaupėm tą sumą, nusipirkom namą. Nėra sunku gauti būsto paskolą, ypač jei abu šeimoje yra dirbantys, turintys pastovų darbą.
Pamenu, kai tik atvažiavau į Norvegiją, buvau apstulbusi dėl švietimo sistemos. Man tikrai atrodė, kad darželis, mokykla, net universitetas, kuriame studijavau, na, žemo lygio, palyginus su lietuviška švietimo sistema. Darželiuose vaikai visą dieną praleidžia lauke, net miega lauke, valgo lauke. Universitete visi darbai yra grupiniai, jokio individualumo, paskaitų tik 1-2 per dieną, 3-4 egzaminai per semestrą. Vis tik, kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau matau ir tos sistemos privalumus.
Mano vaikai lanko darželį. Taip, jie taip pat miegojo lauke, jie valgo lauke. Bet jie laimingi. Jie laimingi, nors ir susipurvinę, nes ką tik sėdėjo baloje. Čia visa esmė, jiems leidžiama būti vaikais. Ir juos taip pat daug ko moko darželiuose, tik ne griežtomis taisyklėmis, o žaidžiant. Buvau nustebusi, kiek vaikai parsineša darbelių, piešinių, kiek jie turi papasakoti kiekvieną dieną, ką veikė, kad ėjo pasivaikščioti, gėrė kakavą, kepė blynus ant ugnies keptuvėje lauke ir t.t. Kad ir per lietų.
Savo miestelyje turime lietuvių bendruomenę, gal ateityje bus ir mokyklėlė vaikams. Jei vaikai norės, leisim ir ten. Tiesa, nors vaikai lanko norvegišką darželį, namie kalbame tik lietuviškai, skaitome lietuviškas knygutes, švenčiame lietuviškas šventes. Gal ateityje užrašysiu ir į Ozo gimnaziją. Bet čia tik mintis, jei matysiu, kad vaikams tai nebus našta. O ir šiaip, bendrauja su lietuviais vaikais, turi draugų lietuvių, tai kažkaip problemų dėl lietuvių kalbos didelių nėra. Vaikai moka dvi kalbas, tuo ir džiaugiamės. Kadangi vaikai atsirado tik būnant Norvegijoje, neturiu patirties leidžiant vaikus į Lietuvos darželius, todėl, žinoma, negaliu kalbėti už abi puses. Manau ir tikiuosi, kad visur tas pats, ta vadinamoji pozityvioji tėvystė.
Norvegijoje vaikas yra labai svarbus. Kaip ir šeima. Vaikas turi džiaugtis vaikyste. Jo negalima mušti, negalima ant jo rėkti, negalima stumdyti, negalima grasinti ar įžeidinėti. Taip pat kaip ir žmona su vyru negali vienas kito mušti, šaukti vienas ant kito, įžeidinėti ir pan. Vaikas turi jausti šilumą ir norą grįžti namo, o ne baimę dėl savęs ar mamos/tėvo. Pripažinsiu, keista buvo atvykus matyti, kad vaikai eina miegoti jau 19-20 val., kad vos ne visą dieną valgo tik sumuštinius. Bet kai dabar pati auginu du mažiukus, tai jie beveik tą patį daro. Jie taip pat eina miegoti 19-20 val. Aš tuo džiaugiuosi, nes tada mes su vyru turime laiko pasėdėti ant sofos, padiskutuoti klausimais, kurių gal nenorėtume, kad vaikai girdėtų, o ir šiaip pabūname dviese.
Norvegų mąstymu, šeimai taip pat yra labai svarbu, kad būtų laikas, skirtas tik vyrui ir žmonai. Aišku, vaikų mes per prievartą tikrai neguldome. Bet jie darželyje tiek prisibūna lauke, juos tiek užima žaidimais, lakstymu, pasivaikščiojimais po kalnelius ir miškus, kad grįžę jie pavalgo vakarienes, pasėdim su knyga ir jau patys knapsi nosytėm, patys prašosi į lovą. Bet į darželį keliauja su džiaugsmu.
Sekmadienis yra šeimos diena. Nemačiau, kad vyrai tiek būna su savo vaikais, kiek čia norvegai. Na, situacija gal ir pasikeitusi Lietuvoje per tuos metus, kiek gyvenu čia. Nedrįsiu teigti, kad Lietuvoje vyrai kitokie. Bet aš asmeniškai buvau nustebusi, kad sekmadienį visa šeima važiuoja dviračiais pasivažinėti, eina į kalnus ar dar kuo užsiima. Visa šeima. Kai kurie lietuviai kartais pakomentuoja, kad „o ką daryti, kai parduotuvės nedirba“? Iš dalies parduotuvės dėl to ir nedirba, kad visi, net ir pardavėjai, turėtų tą vieną dieną per savaitę laisvą, šeimos dieną. Todėl auklėtojos darželiuose kartais įtariai pasižiūri, jei paaiškėja, kad tėvas dirba visą mėnesį beveik be išeiginių. Tai yra neteisėta, negalima. O kai kurie lietuviai mato tik pinigus, todėl dirba legaliai ir dar iš šono prisideda, bet jų vaikų gaila, nes jie nemato tėčių, o tai labai matyti darželiuose, kai auklėtojos kalba apie tėvus.
Nemažai laiko praleidžiame su lietuvių bendruomene. Jų Norvegijoje yra daug. Šalis didelė, todėl praktiškai kiekvienas regionas turi po nedidelę bendruomenę. Ką veikiam? Susitinkam, švenčiam tokias lietuviškas šventes kaip Užgavėnės, Kalėdos. Vaikai bendrauja, suaugusieji pabendrauja. Į bendrijas dažniausiai eina žmonės su šeimomis, dėl vaikų, kad jie bendrautų, nepamirštų kalbos ir tradicijų. Be to, daugelis švenčių, kuriose yra vaikų, yra be alkoholio, tai kai kuriems lietuviams neaktualu. Smagu su vaikais nueiti į lietuvišką teatrą, kurį kartais pasikviečia bendruomenė, suaugusiems – į lietuviškus filmus, pabūti prie ežero, galų gale paplepėti, pamatyti naujų veidų.
Organizuojame ir šviečiamuosius seminarus, pavyzdžiui, darbo teisės įstatymų žinojimas, vaikų teisių apsaugos tarnybos, mokesčių deklaracijos ir kt. Beje, kad jau pasakojimas pasisuko apie vaikų teises, o ir parašyti nusprendžiau dėl pastarųjų „vaiko grobimo“ įvykių, tuo ir užbaigsiu laišką. Prieš kelerius metus teko dalyvauti susitikime su „Barnevernet“ ir lietuvių bendruomene. Įdomybės prasidėjo, kai organizatorė nuėjo tartis dėl susitikimo – vaikų teisės nesuprato, ko čia tie lietuviai nori, juk nėra nei vieno lietuvių vaikų paimto, tik kelios šeimos tėra jų įrašuose ir tie patys gauna pagalbą, o apie atėmimą net nekalbama. O ir statistiškai lietuviai net į dešimtuką nepatenka pagal paimtų vaikų skaičių visoje Norvegijoje. Bet vesti seminarą sutiko. Tai moteriškės buvo apstulbusios po susitikimo, sako, iš kur tokia panika, liepė nusiraminti, sakė, kad viskas tvarkoje. Iš tikrųjų, gaila, kad kažkas bando sukiršinti dvi šalis. Nes tikrai neverta kažkokių intrigų kelti dėl trijų šeimų, kai visoje Norvegijoje statistiškai gyvena daugiau nei 35 tūkst. lietuvių šeimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate išvykę gyventi į užsienį? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur? Pasidalinkite patirtimi!
Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“: