Lietuvaitė Kinijoje. Vienos mergaitės istorija: Yan Hongya

 (22)
Besišypsanti Hongya laukia, kol užeisiu pietų, kuriuos ji pati paruošė kartu su močiute.
© Autoriaus nuotr.

Kažkada esu rašiusi, kad mergaičių gyvenimas Kinijoje nelengvas. Įsigaliojus vieno vaiko politikai, neturtingos šeimos negalėjo sau leisti auginti mergaičių, mat jos ištekinamos ir „atiduodamos“ kitai šeimai, taigi vieną vaiką tegalinti turėti šeima gimus mergaitei yra pasmerkta netekti maitintojo ir giminės tesėjo. Taigi, mergaičių atsikratoma įvairiais būdais: jos paliekamos ant turtingesnių kaimynų slenksčio, jos parduodamos, pametamos ir t.t.

Taip atsitiko ir Hongya: kai jai tebuvo 22 dienos, ji buvo parduota kitai šeimai. Atsitiko nelaimė - naujos šeimos tėvą, Hongya esant trejų, partrenkė traktorius ir jis pasimirė. Hongya pamotė greitai tiesiog dingo ir niekada nebeatsirado, taigi mergytė liko gyventi su ligota patėvio mama, kurią iki šiol vadina močiute. Dabar jai penkiolika, ji ką tik pabaigė pagrindinę mokyklą geriausiais pažymiais ir toliau mokosi, norėdama ateityje tapti anglų kalbos mokytoja, kad galėtų padėti panašaus likimo vaikams. Hongya ir jos močiutė gyvena iš 500 CNY (+-200 LT) valstybės išmokų per mėnesį, gautų įrodžius, jog Hongya yra našlaitė.

Šiame kaimelyje Hongya amžiaus mergaitės elgetauja, kol vieną dieną „jas išsiveža vyrai“, juk iš kažko gyventi reikia. Tačiau Hongya nepasiduoda: savo kambaryje ji naudojasi mokytojos padovanotu kompiuteriu ir klausosi užsienietiško radijo, taip neblogai pramoko anglų kalbos. Vasarą, sužinojusi jos istoriją, nukeliavau atidžiau ištirti situaciją, mat per savo buvusį darbą įgavau ryšių su labdaros organizacijomis Šanchajuje - galvojau, jog Hongya būtų puiki kandidatė šių organizacijų stipendijoms mokslui Šanchajuje.

Mokslas Kinijoje kainuoja, nesvarbu, kokia žmogaus finansinė/šeimyninė padėtis: kuo geresnė mokykla, tuo ji brangesnė, nors ir valstybinė. Medicininė priežiūra taip pat kainuoja - kaimuose gyvenantys žmonės neturi jokių socialinių garantijų, todėl ir močiutė negauna pensijos, jos turi dalintis našlaitės pašalpa. Taigi, tiek mokyklą, tiek ligoninę tenka rinktis pagal finansines galimybes, o ne pagal norus/gabumus. Hongya pasirinkta mokykla rengia gidus - anglų kalbą moko, gal net pakankamai neblogai. Tačiau ši mokykla nėra suinteresuota išsiųsti abiturientus į universitetą, kadangi ji pasirašiusi sutartis su gidų agentūromis, ir iš agentūros už pateiktus kandidatus darbui gauna komisinius.

Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad „Shanghai Sunrise“ organizacijos savanoriai buvo nuvykę aplankyti Hongya ir išklausė jos istoriją. Tačiau galų gale jie nusprendė, jog už Šanchajaus ribų, mažame kaime gyvenanti mergaitė negali būti priimta į jų programą migrantų vaikams Šanchajuje, ir atrodė, jog niekuo nebegalėsime padėti. Be abejo, galima buvo kreiptis į pažįstamus ir prašyti aukų, juk kilniam tikslui… Tačiau kaip sužiūrėti, kad pinigai nueitų tinkama kryptimi - mokslams, o ne namų remontui ar geresniam maistui (kurie taip pat yra labai reikalingi)? Neradome būdo, tačiau atsirado kitas sprendimas.

Labiausiai Hongya reikėjo ne stipendijos ir ne pinigų, o dėmesio ir psichologinės paramos, aplinkos, skatinančios augti ir tobulėti. Šiandien ji po pamokų dirba administratore netoli namų esančioje budistinėje šventykloje: priiminėja ten atvažiuojančius užsieniečius ir taip lavina savo anglų kalbą, o kai budistiniai mokymai nevyksta, ji tvarko dokumentus ir rūpinasi aplinka. Už tai ji gauna tinkamą jos amžiui atlyginimą, kurį atsakingai taupo.

Vis dėlto didžiausios problemos Hongya laukia ateityje: kaip įsimylėti? Meilė Kinijoje labai pragmatiška - charakteriai sutapo, vienas kitam visai tiko, galima ir susituokti. Juk svarbiausia - turėti ką nors šalia, kad galima būtų vienas kitu rūpintis senatvėje. Tačiau susijungia ne tik du žmonės, o dvi šeimos. Dėl vyraujančių tradicijų, visą gyvenimą duktė/sūnus turi klausyti tėvų, jų nuomonė - sprendžianti, ne pamokanti. O kaip su savo draugo tėvais susipažinti našlaitei? Tai - anomalija, tėvų neturėjimas suprantamas kaip yda, neretai tą sužinojus bet kokios simpatijos išnyksta.

Tačiau Hongya turi viltį - žmonės mato jos entuziazmą ir optimizmą, kai sunkiomis situacijomis ji randa būdą gyventi ir džiaugtis. Ji kartu su kitais kaimo gyventojais renka žemės riešutus, turi savo daržovių lysvę, turėdama laiko kopia į kalnus ir fotografuoja per debesis pasirodančią saulę.

Šiais laikais atrodo nesuvokiama, kad svajonė tapti anglų kalbos mokytoja gali būti tokia tolima ir nepasiekiama, reikalaujanti tiek pastangų ir aplinkinių pagalbos. Tačiau tokios yra svajonės žmonių, gyvenančių vos už kelių valandų kelio nuo Šanchajaus. Hongya istorija ne tik parodo kitokį Kinijos veidą, bet ir įkvepia labiau vertinti tai, kas buvo duota, daugiau džiaugtis ir mažiau norėti.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Dalyvavome draugų vestuvėse – paprašė dovanoti tik naudotus daiktus (25)

Vestuvių prasmė ir tradicija lyg ir aiški – sukviesti brangius šeimos narius, suburti seniai matytus giminaičius ir pasidalinti viešai savo laime su geriausiais draugais. Tačiau neseniai DELFI publikuotas straipsnis apie tai, kiek derėtų įdėti pinigų į jauniesiems dovanojamą vokelį, sukėlė didžiulį skaitytojų susidomėjimą.

Per avariją Utenos rajone žuvo du žmonės, buvo ribojamas eismas (50)

Pirmadienį per avariją Utenos rajone žuvo du žmonės. 11.52 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas, kad Utenos r., Vyžuonų sen., Šiaudinių k. susidūrė mikroautobusas ir lengvasis automobilis.

Nusipirko brangių aviečių turgelyje: popierinė pakuotė mane suklaidino (43)

2,5 euro × 4 = 12,5 euro, arba kiek iš tikrųjų kainuoja avietės. Taip, taip, čia ne klaida...

Klasikinės muzikos vasara – jaunieji muzikantai kviečia į koncertus

Iš užsienio sugrįžę violončelininkas Augustas Gocentas(Suomija) ir pianistė Gabrielė Sutkutė (Didžioji Britanija) siūlo kokybišką laisvalaikį su klasikine muzika.

Užfiksavo nematytą rupūžę – pasirodo ji įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą (17)

DELFI skaitytoja, pamačiusi ryškiaspalvę ir jai nematytą rupūžę, susidomėjo, kokios rūšies ji galėtų būti. Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė DELFI atskleidė ne tik jos oficialų pavadinimą, bet ir paminėjo, kad ji yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą.