Prezidentė kviesta susipažinti su bendruomene
Į šiais metais antrą kartą organizuotą moterų, mylinčių moteris, festivalį renginio viena iš renginio organizatorių S. kvietė ir Lietuvos prezidentę D Grybauskaitę. Paklausta, kodėl į festivalį nutarta kviesti būtent šią politikę, mergina teigė, jog prezidentės pasirodymas būtų padėjęs priminti visuomenei, kad joje esama įvairių grupių ir kad su visomis jomis turi būti elgiamasi vienodai: „Prezidentė dažnai lankosi amatų mugėse, bendrauja su miestelių bendruomenėmis bei atsidaro įvairias parodas, todėl, manau, kad jai taip pat turėtų būti įdomu apsilankyti čia ir susipažinti su Lietuvos lesbiečių bendruomene,“ - sakė S.
Lesbietėms skirto festivalio organizatorė taip pat teigė, kad solidarumo iš šalies vadovės tikėtasi dar ir dėl to, kad pati prezidentė yra moteris, todėl tokios festivalyje nagrinėtos temos kaip smurtas prieš moteris, menkesnė moterų padėtis patriarchalinėje visuomenėje prezidentei - moteriai turėtų lengviau suvokiamos.
Nors šalies vadovė festivalyje nepasirodė, tačiau organizatorės sakė kvietimą dalyvauti festivalyje kitais metais šalies vadovei išsiųsiančios gerokai anksčiau, kad po ateinančiais metais vyksiančių prezidento rinkimų arba perrinkta D. Grybauskaitė, arba naujai išrinktas šalies prezidentas galėtų apsilankyti renginyje.
Maištininkėms - „frigišdiškųjų“ etiketė
Iš plastikinių reklaminių tentų įrengtoje palapinėje skaitytos paskaitos apie LBT (lesbietės, biseksualios ir transseksualios) moterų psichinę sveikatą, seksualinių mažumų eisenas bei paradus, smurtą šeimose, meilę daugiau nei vienai moteriai bei tarplytiškumą.
Daiva Baranauskienė, Kauno moterų draugijos direktorė, pasakojo apie vadinamąjį lyčių kontraktą – patriarchalinės visuomenės pagrindą – kuris skirsto įvairias gyvenimo sferas į moteriškas ir vyriškas, pastarąją laikydamas pranašesne ir geresne. Anot jos, jau penkerių metai vaikai suvokia galios skirtumus, todėl dažnai mergaitės, kurios nėra translytės, svajoja tapti berniukais. Užaugusios ir subrendusios moterys renkasi vieną iš trijų išgyvenimo strategijų: vienos neigia egzistuojančią nelygybę, teigdamos, kad viskas priklauso nuo asmenybės; kitos - prisitaiko, renkasi jų manymu moteriškas profesijas, palaiko idėją, kad egzistuoja vyriškos ir moteriškos gyvenimo sferos, ir dažniau nei kitos moterys patiria smurtą artimoje aplinkoje; trečioji – maištininkės, kurios nesutinka su egzistuojančia galios sistema, todėl visuomenėje yra įvairiai menkinamos, vadinamos nepatraukliomis, frgidiškomis ir pan.
Anot Daivos Baranauskienės, kad išlaikytų jai palankų galios santykį, patriarchalinė sistema turi įvairių valdymo technikų: visuomenėje moterys dažnai yra baudžiamos dvigubai – jei moteris daro karjerą, ji dažnai vadinama bloga motina, jei šeimininkauja namuose – tada „barakuda“ bei išnaudotoja ir pan.
Kelių tiesimas svarbiau už psichikos sveikatą
Kita lektorė Karilė Levickaitė, Globalios iniciatyvos psichiatrijoje padalinio Lietuvoje direktorė, apžvelgė psichinės sveikatos pagalbos prieinamumą Lietuvoje bei jos reikalingumą LGBT bendruomenei. Anot jos, nors Lietuva iki šiol yra tarp valstybių, pirmaujančių savižudybėmis, smurtiniu elgesiu ir patyčiomis tarp vaikų, tačiau Psichikos sveikatos strategijai įgyvendinti per trejus metus skirta tiek, už kiek būtų galima nutiesti 500 m. autostrados kelio. Anot lektorės, menkas valstybės dėmesys neleidžia sukurti efektyvios pagalbos sistemos tiems, kuriems jos labiausiai reikia, o kreiptis į psichikos sveikatos specialistą – vis dar stigma, įrodymas, kad su kažkuo nesusitvarkai, esi silpnas, kitoks.
Dėl neigiamo visuomenės požiūrio ir egzistuojančių nepagrįstų baimių LGBT žmonėms tokios pagalbos neretai prireikia dažniau. Tačiau šios grupės nariai taip pat bijo kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, o situaciją apsunkina dar ir nemalonios patirtys, kuomet LGBT aspektai specialistų nebuvo adekvačiai suprasti. Anot K. Levickaitės, šalyje ypač trūksta ar nėra aiškiai identifikuotinų specialistų, kurie neturėtų išankstinių nusistatymų ir pakankamai gebėjimų dirbti su LGBT bendruomene.
Ilgos sužadėtuvės bei Engiamųjų teatras
Tačiau paskaitoms dėl klausytojų dėmesio sunkiai sekėsi konkuruoti su filmais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurios patraukė ir šalia smėlį krapštančių vaikų dėmesį. Festivalis „Nepatogus kinas“ į lesbietėms ir biseksualioms moterims skirtą renginį atvežė filmą „Edi ir Tėja: labai ilgos sužadėtuvės“, kurio pagrindinėms herojėms iš Niujorko susituokti pavyko po daugiau nei 40 metų trukusių sužadėtuvių. „Piktų lesbiečių“ grupelė kartu su menininku Edvinu Grin kūrė „Engiamųjų teatrą“, kuriame vaidinta ir diskutuota, kaip panaikinti smurto ratą tiek homoseksualiose, tiek heteroseksualiose santykiuose. O grupė AVaspo gyvo garso koncerte su moterimis šėlo šeštadienio naktį.
Antrasis Piktų lesbiečių festivalis sutraukė per pusšimtį dalyvių, kurių nemenka dalis dėl visuomenės spaudimo nedalyvavo liepos pabaigoje vykusiose eitynėse „Už lygybę“. Kaip teigė renginį organizavusį S., Lietuvos lesbietės yra piktos ir pavargusios nuo visuomenėje vyraujančių gajų stereotipų bei nebenori taikstytis su jais, o tokie renginiai, anot jos, stiprina LBT moterų matomą bei pačią bendruomenę.