Leonardas Cohenas dainavo man pilnutėlėje Berlyno arenoje

 (60)
Kai prieš trejetą savaičių pardavėjo paklausiau, ar dar yra bilietų į Leonardo Coheno koncertą, jis man atsakė, kad tų kelių likusių jau niekam nesiūlytų, nes labai prastos vietos už didelę kainą. Kaip ir palengvėjo tuo momentu, nes lyg ir radau pateisinamą priežastį savo sąžinės priekaištams nuraminti.
Leonardas Cohenas
© Scanpix

Juk turbūt daugiau nei dešimtmetį kalbėjau, kad į šio atlikėjo koncertą šliaužte atšliaužčiau, jei nereiktų trenktis tūkstančių kilometrų iki koncerto vietos. Jis buvo įrašytas į mano „gyvenime reikia pamatyti“ sąrašą. Ir kai dabar, gyvenant Berlyne, sužinau, kad jis koncertuoja vos už kelių metro stotelių, staiga išsigąstu per didelės bilietų kainos ar neesančios kompanijos.

Tačiau vakar ryte atsikėlusi supratau, kad tai yra didžioji koncerto diena ir, jei nieko nedarysiu, tas neišpildytos svajonės priekaištas lydės mane visą gyvenimą. Sutikite, senukui 78-eri, neaišku, kiek koncertų jo gyvenime dar liko, tad galimybė gyvai išgirsti „First we take Mannhattan, (then we take Berlin)“ vis tik yra unikali. Tad apsisprendžiau bilieto pasiieškoti prie 02 arenos prieš pat koncertą.

Ir ką manot - žmonių daugybė, skirtingo amžiaus, solidžios porelės su vaikais ir net anūkais, jaunimas, senimas ir net gėjų porelės. Keli vyrukai klausinėja ar niekas neturi laisvo bilieto. O aš galvojau, kad bus daug pardavėjų, kaip būna prieš kitus koncertus, kurie klaus ar nereikia bilietuko.

Išsigąstu, bet neapleidžia mintis, kad jei jau sykį atėjau iki koncerto, kažkaip į jį pakliūsiu. Kažkas pasiūlo bilietą už 100 eurų. Atsakau nemeluodama, kad tiek neturiu. Sukiojuosi aplink su pavydu žvelgdama į išdidžiai laikančius bilietus saujoje. Noras pakliūti vidun stiprėja sulig kiekviena tirpstančia minute. Ir tada vėl netyčia prasilenkiam su tuo vyruku, turinčiu 105 eurų vertės bilietą ir suderame 70 eurų. Atsistoju prie įėjimo eilės, šalia manęs stovi jaunas prancūzas, matęs kaip įsigijau bilietą, klausia, kiek mokėjau. Ir atsako - žinai, nesigailėsi nei vieno išleisto euro, nes jis jau ketvirtą kartą eina klausytis Leonardo. Sumurmu jam, kad žinau tai.

Bet iš tiesų sužinau tai tik tada, kai užgroja pirmieji „Dance me to the end of love“ akordai ir išvystu jį klūpantį scenoje ir su niekuo nesumaišomu balsu dainuojantį mintinai žinomos dainos žodžius. Visada tiksliai laiku koncertą pradedantis litvakų palikuonis šį kartą vėluoja penketą minučių. Visada be pertraukos grojantis muzikantas šį kartą leidžia publikai 20 minučių pailsėti ir papildyti gėrimų pardavėjų kasas (gal tai ne nuovargis, gal tiesiog arenos reikalavimas?). Bet vis tiek sąžiningai atgroja tris valandas, nesididžiuoja pagroti biso. Ir net tada, kai sugrojęs ošiančiai miniai „First we take Mannhattan, then we take Berlin“ dainą, atsisveikina su publika, paskui dar grįžta ir atlieka pabaigai „So long Marianne“ ir dar kelias dainas.

Paprastutis, besikreipiantis į minią „My friends“ (liet. mano draugai), neužburiantis nei scenografija, nei dekoracijomis, nei kostiumais ar specialiais efektais, prikausto publiką vien savo balsu ir charizma, kurią padeda išryškinti puiki senų virtuozų komanda bei trys gražios ir balsingos dainininkės.

Visas žavesys - nuoširdume, muzikoje, dainų tekstuose, kuriuose daug meilės moterims, gyvenimui, Dievui. Ir ta elegancija scenoje, ir tas nusilenkimas su skrybėle, ir lengvi tvisto žingsneliai. Bet ką aš čia kalbu - į jo koncertus neina atsitiktiniai žmonės, eina tik tie, kurie jį be galo myli. Nors arena buvo pilnutėlė, atrodė, kad jis dainuoja tik man, nes jo balsas smigo gilyn, taip giliai, kad aidi iki šiol manyje. Ir kai jis dainavo „I'm your men“, atrodė, kad jis tai šnabžda tiesiai man į ausį. O daina „Hallelujah“ skambėjo kaip pati tikriausia malda, privertusi žmones net sulaikyti kvėpavimą. Dar pagalvojau, kad ji gerai skambėtų Vilniaus Kotrynos bažnyčioje.

Taigi, koncertas nenuvylė, tikrai nesigailiu nei vieno išleisto euro. Vietos buvo puikios ir mokėjau už bilietą trečdaliu mažiau, nei jis buvo vertas - už tą kainą pirkusi kasoje pigiausią bilietą būčiau sėdėjusi kažkur aukštai ir nepatogiai. Tad kartais visai verta pasinaudoti Last minute pasiūlymais.

Tie kas labai nori išgirsti jo nepakartojamą balsą gyvai, gali spėti šį mėnesį į koncertus Lodzėje, Prahoje, Vienoje. Liublijanoje, rugpjūty - Puloje, Stokholme, Osle, Odense, Ciuriche, Braitone ir Mančesteryje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nufilmavo kelių „chuliganą“: nuo kada BMW galioja kitos taisyklės? (155)

„Nuo kada BMW vairuotojams nereikia rodyti posūkių nei persirikiuojant, nei darant posūkį?“, – stebėjosi DELFI skaitytojas, vasario 20 d. nufilmavęs taip besielgiantį vairuotoją Laisvės pr., Vilniuje.

Vairuotojas įspėja: Pakruojo r. – sudėtingos vairavimo sąlygos, nuo kelio nulėkė vilkikas (2)

DELFI penktadienio rytą sulaukė skaitytojo Martyno laiško, kuriame jis panoro įspėti kitus vairuotojus. Pasak vyro, Šiaulių aps. Pakruojo rajone ant kelių – labai daug sniego, ir vis dar sninga. Jis pats užfiksavo nuo kelio nulėkusį vilkiką.

Darbuotojų atsakymas parodoje pravirkdė: negaliu nustoti pykti (260)

„Kai jau viskam pasiruošiau, man sako, kad manęs neįleis, nes „tokios taisyklės“, – pasibaisėjo 3 vaikų mama Justė. Moteris prisipažino, kad net apsiverkė sužinojusi, kad į prekybos centre atsidariusią parodą moterys su vaikiškais vežimėliais nėra įleidžiamos. Nors jai buvo padaryta išimtis, supykusi DELFI skaitytoja pasidalijo nuoskauda dėl tokio organizatorių sprendimo.

Nufilmavo, kaip vos neįvyko tragedija: BMW vairuotojo perėja nesulaikė (28)

Milimetras iki tragedijos – taip kraują stingdantį įrašą pavadino DELFI skaitytojas, pasidalijęs vaizdo įrašu, kuris dar kartą moko pėsčiuosius net ir per perėją eiti labai atsargiai.

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse – skirtumas nustebino (202)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.