Leonardas Cohenas dainavo man pilnutėlėje Berlyno arenoje

 (60)
Kai prieš trejetą savaičių pardavėjo paklausiau, ar dar yra bilietų į Leonardo Coheno koncertą, jis man atsakė, kad tų kelių likusių jau niekam nesiūlytų, nes labai prastos vietos už didelę kainą. Kaip ir palengvėjo tuo momentu, nes lyg ir radau pateisinamą priežastį savo sąžinės priekaištams nuraminti.
Leonardas Cohenas
© Scanpix

Juk turbūt daugiau nei dešimtmetį kalbėjau, kad į šio atlikėjo koncertą šliaužte atšliaužčiau, jei nereiktų trenktis tūkstančių kilometrų iki koncerto vietos. Jis buvo įrašytas į mano „gyvenime reikia pamatyti“ sąrašą. Ir kai dabar, gyvenant Berlyne, sužinau, kad jis koncertuoja vos už kelių metro stotelių, staiga išsigąstu per didelės bilietų kainos ar neesančios kompanijos.

Tačiau vakar ryte atsikėlusi supratau, kad tai yra didžioji koncerto diena ir, jei nieko nedarysiu, tas neišpildytos svajonės priekaištas lydės mane visą gyvenimą. Sutikite, senukui 78-eri, neaišku, kiek koncertų jo gyvenime dar liko, tad galimybė gyvai išgirsti „First we take Mannhattan, (then we take Berlin)“ vis tik yra unikali. Tad apsisprendžiau bilieto pasiieškoti prie 02 arenos prieš pat koncertą.

Ir ką manot - žmonių daugybė, skirtingo amžiaus, solidžios porelės su vaikais ir net anūkais, jaunimas, senimas ir net gėjų porelės. Keli vyrukai klausinėja ar niekas neturi laisvo bilieto. O aš galvojau, kad bus daug pardavėjų, kaip būna prieš kitus koncertus, kurie klaus ar nereikia bilietuko.

Išsigąstu, bet neapleidžia mintis, kad jei jau sykį atėjau iki koncerto, kažkaip į jį pakliūsiu. Kažkas pasiūlo bilietą už 100 eurų. Atsakau nemeluodama, kad tiek neturiu. Sukiojuosi aplink su pavydu žvelgdama į išdidžiai laikančius bilietus saujoje. Noras pakliūti vidun stiprėja sulig kiekviena tirpstančia minute. Ir tada vėl netyčia prasilenkiam su tuo vyruku, turinčiu 105 eurų vertės bilietą ir suderame 70 eurų. Atsistoju prie įėjimo eilės, šalia manęs stovi jaunas prancūzas, matęs kaip įsigijau bilietą, klausia, kiek mokėjau. Ir atsako - žinai, nesigailėsi nei vieno išleisto euro, nes jis jau ketvirtą kartą eina klausytis Leonardo. Sumurmu jam, kad žinau tai.

Bet iš tiesų sužinau tai tik tada, kai užgroja pirmieji „Dance me to the end of love“ akordai ir išvystu jį klūpantį scenoje ir su niekuo nesumaišomu balsu dainuojantį mintinai žinomos dainos žodžius. Visada tiksliai laiku koncertą pradedantis litvakų palikuonis šį kartą vėluoja penketą minučių. Visada be pertraukos grojantis muzikantas šį kartą leidžia publikai 20 minučių pailsėti ir papildyti gėrimų pardavėjų kasas (gal tai ne nuovargis, gal tiesiog arenos reikalavimas?). Bet vis tiek sąžiningai atgroja tris valandas, nesididžiuoja pagroti biso. Ir net tada, kai sugrojęs ošiančiai miniai „First we take Mannhattan, then we take Berlin“ dainą, atsisveikina su publika, paskui dar grįžta ir atlieka pabaigai „So long Marianne“ ir dar kelias dainas.

Paprastutis, besikreipiantis į minią „My friends“ (liet. mano draugai), neužburiantis nei scenografija, nei dekoracijomis, nei kostiumais ar specialiais efektais, prikausto publiką vien savo balsu ir charizma, kurią padeda išryškinti puiki senų virtuozų komanda bei trys gražios ir balsingos dainininkės.

Visas žavesys - nuoširdume, muzikoje, dainų tekstuose, kuriuose daug meilės moterims, gyvenimui, Dievui. Ir ta elegancija scenoje, ir tas nusilenkimas su skrybėle, ir lengvi tvisto žingsneliai. Bet ką aš čia kalbu - į jo koncertus neina atsitiktiniai žmonės, eina tik tie, kurie jį be galo myli. Nors arena buvo pilnutėlė, atrodė, kad jis dainuoja tik man, nes jo balsas smigo gilyn, taip giliai, kad aidi iki šiol manyje. Ir kai jis dainavo „I'm your men“, atrodė, kad jis tai šnabžda tiesiai man į ausį. O daina „Hallelujah“ skambėjo kaip pati tikriausia malda, privertusi žmones net sulaikyti kvėpavimą. Dar pagalvojau, kad ji gerai skambėtų Vilniaus Kotrynos bažnyčioje.

Taigi, koncertas nenuvylė, tikrai nesigailiu nei vieno išleisto euro. Vietos buvo puikios ir mokėjau už bilietą trečdaliu mažiau, nei jis buvo vertas - už tą kainą pirkusi kasoje pigiausią bilietą būčiau sėdėjusi kažkur aukštai ir nepatogiai. Tad kartais visai verta pasinaudoti Last minute pasiūlymais.

Tie kas labai nori išgirsti jo nepakartojamą balsą gyvai, gali spėti šį mėnesį į koncertus Lodzėje, Prahoje, Vienoje. Liublijanoje, rugpjūty - Puloje, Stokholme, Osle, Odense, Ciuriche, Braitone ir Mančesteryje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilniuje vėjo nuverstas medis sutraiškė užsieniečių išsinuomotą automobilį (60)

Vilniuje kelionė nuomotu automobiliu Izraelio piliečiams buvo itin nemaloni - didžiulis vėjas ant jų užvertė medį.

Vilniaus oro uoste – sumaištis: niekur tokios darbo kokybės neteko matyti (410)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja Vilma Balčiūnienė, šiuo metu esanti Vilniaus oro uoste. Jos teigimu, pastarajame šeštadienio rytą susidarė beviltiška padėtis.

Nufilmavau įžūlų „drąsuolį“ – tokius vairuotojus reikia sudrausminti (72)

Balandžio 20 d., 16 val. Vilniuje, Gurių gatvėje, nufilmavau, kaip per 40 sekundžių „Hondos“ vairuotojas padarė 3 pažeidimus.

Velykų rytą prie piliakalnio aptiko nematytą augalą: gamtininkė paaiškino, kas tai per rūšis (20)

Snieguotas Velykų rytas DELFI skaitytoją Laimą pradžiugino maloniu atradimu – prie piliakalnio Stirniuose moteris atkreipė dėmesį į jai nematytą augalą. Jį nufotografavusi, skaitytoja nuotrauka pasidalijo su DELFI, prašydama padėti išsiaiškinti jo rūšį.

Kaunietis apstulbo pamatęs, ką darbuotojai pridarė kaimyno koridoriuje (30)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai, gyvenantys Noreikiškėse, pasidalino nuotrauka, kurioje matosi, kaip kabelinės televizijos ir interneto paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai atliko instaliacijos darbus jų namuose.