„Šuniukas yra įkaitas senos močiutėlės, kuri eidama pirkti vaistų į Kalvarijų turgų sutiko moterį, laikančią rankose šunelį. Sutiktoji sėkmingai įteigė, jog senolei labai reikia to šunyčio, ir dar šunelio pardavėjai suteiks galimybę nusipirkti duonos, nes neturinti ką valgyti. Pasidavė senolė įtikinėjimams - sumokėjo 150 Lt ir nenutuokdama, kokią naštą užsikrovė, iškeliavo namo.

Ji save įtikinėjo, kad atstos draugą, nes visi šeimyniškiai mirę, o jai vienai liūdna. Dabar Fafikas gyvena kaip įkaitas, nes ji jo nevedžioja, negali (sunku, slidu, nepatogu). Dėkui Dievui, susivokė, kad taip negalima, tad ėmėsi ieškoti, kur jį atiduoti. Šuniukui apie 4 mėn. (dantukai nepasikeitę), nesocialus, neišmokytas tvarkytis lauke. Visa tai dar ne vėlu ištaisyti dresuojant. Beje, spalviškai šis šunėkas nerealaus grožio – pilkas su melsvu atspalviu, pataškuotas juodomis dėmelėmis. Pirmą kartą teko pamatyti tokį debesėlį - gatvėje neatsigintumėte žvilgsnių ir pagyrų dėl išskirtinumo! Suremkime pečius gelbėdami Fafiką, kol dar ne vėlu...“

Ir tada Fafiką išgelbėjo viena šauni prieglaudėlė.

2013 m. vasario 3 d. Flukas tapo mūsų šeimos nariu. Viskas prasidėjo, kai numirė mūsų buvęs šuniukas, kaip tik buvo savaitė po Kalėdų, visi labai liūdėjome, namie stojo tyla, trūko šurmulio, siautimo, pūkuotos šilumos naktį prie kojų. Vieną vėlyvą vakarą negalėjau užmigti, tad pradėjau žiūrinėti prieglaudose esančių šunelių nuotraukas. Viena po kitos, viena po kitos ir mano pirštas sustojo ties šio šuns nuotrauka.

Tą sekundę, atrodė, širdis suvirpėjo: tai mano šuo. Kažkas šilto užplūdo krūtinę, užgniaužė kvapą, valandą gulėjau ir žiūrėjau į tą šunyčio nuotrauką. Tiesiog gulėjau ir įsivaizdavau mus žaidžiančius, einančius gatve. Kai atsitokėjau, supratau, kad turiu vykti pas jį - jam manęs reikia, kaip ir man jo.

Kai nuvykau į prieglaudą, dauguma gyvūnėlių atbėgo pasitikti, bet mano „išrinktasis“ buvo bailiukas, nuliūdęs ir tylus, pakviestas lėtai pripėdino ir lyžtelėjo delną - labai atsargiai ir švelniai. Toks buvo mūsų pirmas pasisveikinimas. Man pasakė, kad šuniukas susirgo, sunkiai ėda, ir karščiuoja, bet vis tiek atsakiau, kad atvažiavau būtent jo. Tada prieglaudoje visi jį vadino Feniksu. Troškau jį pagydyti, vežtis namo ir myluoti.

Naujuose namuose jis gavo ir naują vardą – Flukas. Pirmos dienelės buvo nedrąsios ir ramios, aš buvau tas, kuriuo jis pasitikėjo. Mane įspėjo, kad šuniukas gali būti sunkaus charakterio, nesocializuotas, nestabilus, bet nieko panašaus - šis šuniukas buvo nepakartojamas, per porą dienų parodė, kad yra pasiryžęs mokytis. Visi labai greitai prie jo priprato ir pamilo. Šis šuo niekada nieko nėra apkandžiojęs, suėdęs, sugadinęs. Labai mėgsta bendrauti su kitais gyvūnais (matyt, šis požymis likęs nuo prieglaudos laikų), ar kačiukas ar šuniukas, jam nesvarbu, svarbu, rodo dėmesį ir žaidžia.

Šuo su mumis gyvena jau ketvirtus metus. Labai jį mylime ir branginame. Nuostabaus kailiuko savininkas, neįkainojamas šeimos narys, pralinksmintojas ir kartu ramybės įsikūnijimas - mūsų peraugęs mažylis Flukas. Jam vis kartoju: „Tu pats geriausias šuo pasaulyje - mano šuo“. Ir jis tai žino.