Kuo gali baigtis tėvų mėginimai auklėti diržu

 (81)
Mamoms pasidalijus patarimais, kaip auklėja kaprizingus vaikus, DELFI portalui parašė žmogus, nusprendęs įsivaizduoti, kaip į įvairius auklėjimo būdus galėtų reaguoti pats vaikas. Perspėjame – įsivaizduojamos atžalos mintys jus tikrai nustebins.
© Shutterstock nuotr.

Man jau beveik ketveri metai ir aš labai myliu savo mamą. Mes daug laiko praleidžiame kartu, todėl abu esame labai užsiėmę: ji visą laiką mane saugo, o aš vis mėginu ištrūkti ir laisvai patyrinėti man svarbius dalykus. Dėl mano nuolatinių tyrinėjimų močiutė mane vadina „sunkiu“ vaiku.

Mama jai pritaria, nes jai kitų žmonių nuomonė labai svarbi. Kartais svarbesnė net už mano jausmus, nes kai man pasidaro labai linksma bėgioti po didelę parduotuvę, ji pasilenkia prie mano ausies ir man piktai šnibžda – „ką apie tave pagalvos tos tetos? Jos sakys, kad esi padauža. Ar nori būti padauža?“.

Aš dar nežinau, ką tas žodis reiškia, bet jis skamba negražiai, be to, jį tardama mama labai piktai žiūri į mane ir man tai nepatinka. Aš nenoriu būti kažkoks „neklaužada“ ir nenoriu, kad mama ant manęs pyktų. Kai ji taip pasako, man daugiau nebebūna linksma.

Praeidamas stengiuosi gerai įsižiūrėti į visas tetas ir dėdes, kurių nuomonė tokia svarbi, svarbesnė už mane. Dar mama būna labai laiminga, kai kokia teta pasako jai „koks fainas tavo vaikas, be kaprizų ir ožiukų“. Aš matau, kaip ji džiaugiasi dėl to, kad aš patinku kitiems, todėl jau pradedu suprasti, kad turiu atidžiai stebėti, ko nori kiti ir taip elgtis. Matyt, taip reikia.

Tiesa, dar neišsiaiškinau, ką daryti su savo norais, ypatingai, kai jie nesutampa su kitų dėdžių ir tetų, tačiau jau puikiai suprantu, kad yra daug svarbiau, kaip mane įvertins kiti, nei kaip man pačiam yra geriau. Aš tikrai stengsiuosi ištobulinti sugebėjimą įtikti ir daryti tai, ko nori kiti, tačiau nuojauta man kužda, kad sekdamas puikiu mamos noru padaryti iš manęs daktarą, galiausiai nueisiu šunkeliais, nes visą laiką slopintas noras veikti kažką, kas man daug artimiau, anksčiau ar vėliau prasiverš ir nežinau, ar mokėsiu su tuo susidoroti.

Dar mes su mama turime tokią specialią „123“ taisyklę: jei elgiuosi blogai, mama mane įspėja. Jei ir toliau darau kažką blogo, ji įspėja mane dar kartą ir pasako, kas bus, jei aš jos neklausysiu. O jei vis tiek neklausau, tada mane nubaudžia – gaunu „diržiuko“. Bet aš to nusipelniau, nes buvau blogas vaikas – elgiausi taip, kaip man atrodė.

Gerai, kad jau baigiu suprasti, jog turėti savo nuomonę yra negerai, kad reikia paklusti ir kad vienintelis būdas išspręsti tikrai sudėtingus nesutarimus, yra mušimas. Kai pradėsiu eiti į mokyklą, mamą ne kartą kvies klasės auklėtoja dėl mano pasikartojančių peštynių su klasės draugais. Ne, nemanykite, kad aš koks smurtautojas. Tikrai ne. Tačiau aš nežinosiu, kaip kitaip pasiekti susitarimą man svarbiais klausimais. Aš nemokėsiu nei išklausyti kito, nei išsakyti savų norų, nemokėsiu derėtis, susitarti, nes vienintelis man žinomas ir tikrai geras (jei jį naudoja nuostabiausia pasaulio mama) būdas problemoms spręsti bus tikrai ne burnos aušinimas. Be to, tai gali patvirtinti ir močiutė.

Pats girdėjau, kaip ne kartą pasakojo mamai, kad ją mažą mušdavo vytele per padukus ir ji dėl to užaugusi puiki moteris: visą gyvenimą dirbo chemijos mokytoja kaip norėjo jos tėtis, nors vaikystėje ir jau vėliau, tapusi motina, vis svajodavo apie visai kitus dalykus, tačiau buvo pakankamai gerai išauklėta, kad visą tai užgniaužtų ir darytų tai, ką reikia, ko tikisi iš jos kiti. Todėl kai mano mama ima skųstis dėl tėčio girtuokliavimo, jos visada kartu paverkia ir nusprendžia, kad reikia „gyventi dėl vaikų“.

Aš džiaugiuosi, kad mama taip aukojasi ir suprantu, kaip jai sunku, ypatingai tada, kai išgėręs tėtis imą ją stumdyti ir labai garsiai kalbėti. Tada ji verkia, bet aš jau žinau, kad, matyt, mama kažką padarė negerai ir nusižengė „123“ taisyklei, todėl ir nusipelnė, kad tėtis ją nubaustų.

Kai užaugsiu ir mano moteris nusikals, aš taip pat jai taikysiu šią puikią taisyklę. Ir šiaip pas mus namie labai daug taisyklių: kaip reikia rengtis, kaip žaisti, kaip susidėlioti žaisliukus, kaip sukrauti knygutes, kaip pakloti lovą, kaip praustis, kaip ir ką valgyti, kas skanu ir kas neskanu – tai man visada pasako mama. Jei nepaklūstu, visada yra „123“ taisyklė. Todėl aš jau žinau, kokios jos svarbios ir jau nusprendžiau, kad taisyklių laikysiuosi visą gyvenimą. Gaila, kad tai užkirs man kelią į visas kūrybines profesijas, kurios, mechaninį darbą pakeičiant mašinoms, kasmet taps vis svarbesnės.

Žengiant į laiką, kai bus svarbu į aplinką žiūrėti kūrybingai, naujai ir nebijoti eksperimentuoti, aš būsiu puikus taisyklių žinovas, bijantis joms nusižengti ir dėl to nepakartojamas bei patikimas užduočių vykdytojas. Robotas. Galėsiu konkuruoti su gana gerai ištobulėjusiais automatais. Bet gal viskas bus visiškai kitaip.

Dabar man svarbu tyrinėti, pažinti, atrasti būdus, kaip veikia pasaulis. Man svarbu, kad aš myliu savo mamą ir ji mane myli, nori visko, kas man geriausia, todėl aš labai stengsiuosi viską daryti taip, kaip ji man rodo daryti. Žodžiai pasimiršta, o veiksmų sukelti išgyvenimai išlieka.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kur reiktų nubrėžti ribą, kiek vaikų elgesys gali būti toleruojamas, o kada reikia reaguoti į tėvų abejingumą ir nepriežiūrą? Gal ir Jums teko susidurti su nevaldomais mažamečiais vaikais, kviečiame pasidalinti savo istorijomis.

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Ar „Maxima“ pasimokė iš skaudžios nelaimės Rygoje? (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (156)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (132)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.