Krepšinio sirgalė: laiką skaičiuoju „iki“ ir „po“ Slovėnijos

Tiesa ta, kad visai neseniai krepšinis mano gyvenime buvo tik reta ir ne pati mėgstamiausia pramoga. Nebuvau užkietėjusi sirgalė, tik svarbiausių čempionatų metu nepamiršdavau palaikyti saviškių. O LKL, Eurolyga – kam tai įdomu? Maniau, kad tik mano vyrams – vyrui ir sūnui.

Viskas pasikeitė po išvykos į Slovėnijoje vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą. Man ir mano sūnui tai buvo pirma kelionė į krepšinio čempionatą ir vykome ten su pilnu lėktuvu kitų sirgalių tik todėl, kad laimėjome kelionę „Iki“ organizuotame konkurse, tačiau visiškai nesitikėjome patirti to, ką patyrėme. Dabar pas mus laikas skaičiuojamas „iki“ čempionato ir „po“ jo.

Kartu su visa šeima žiūrėjome krepšininkų sutiktuves iš Slovėnijos, dabar žiūrime krepšininkų kovas LKL bei Eurolygoje ir supratome, kad į krepšininkus žiūrime jau visai kitomis akimis. Tokiomis, kokiomis krepšinį žiūri turėję progos gyvai pabendrauti su paprastais žmonėmis, kurie atiduoda visas savo jėgas dėl šalies pergalės. Taip mūsų šeimoje atsirado daug daugiau švenčių ir laukimo.

Pavyzdžiui, spalio 17-oji buvo nuostabi diena man ir mano šeimai. Su sūnumi labai džiaugiamės Vilniaus „Lietuvos ryto“ dramatiška pergale prieš Atėnų „Panathinaikos“. Žiūrėdami „Eurolygos“ rungtynes jautėme tvyrančią krepšinio atmosferą, garsiai palaikėme „Lietuvos ryto“ krepšininkus ir tikėjome jų jėgomis. Ir mums pavyko! Mes laimėjome! Praėjusį savaitgalį su šeima vykome stebėti „Žalgirio“ ir Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ kovos LKL. Dabar nekantriai laukiame „Žalgirio“ ir „Emporio Armani“ varžybų...

Išvada viena – nesakyk „nemėgstu krepšinio“, kol nepatyrei to, ką patiria tikri krepšinio sirgaliai. Vieniems, kad krepšinį pamiltų, užtenka nueiti į varžymas „Cido“ ar „Siemens“ arenose. Man reikėjo daugiau – nuskristi į Slovėniją su pilnu lėktuvu sirgalių, pabūti viename lėktuve su krepšininkais, o paskui dar valandą išskirtinai bendrauti su jais Slovėnijoje, mušti būgnus su sūnumis greta Sėklos ir jo sirgalių „armijos“, gyventi lietuvių sirgalių pilname mieste Slovėnijoje, kur visi vienas kitam padeda, pataria ir net sirgaliaus atributikos duoda.

Supratau, kad krepšinio sirgaliai – ne vien tie, kurie maukia alų neišmatuotais kiekiais ir riejasi arenose. O krepšininkai – ne pasipūtusios žvaigždės. Visus sieja ne tik viena bendra aistra – krepšinis, bet ir pareiga žaisti gerai ir palaikyti, nes krepšinis yra tai, su kuo siejamas Lietuvos identitetas, vienas iš dalykų, kurie teigiamai garsina Lietuvą pasaulyje. Kas vis dar sakote „nemėgstu krepšinio“, susimatykime arenose. Manau, kad jei ne po vienų varžybų, tai po antrų ar trečių ir jūs skaičiuosite laiką „iki“ ir „po“ jų.