Į Kijevą – viską pamatyti savo akimis
Kam rizikuoti ir važiuoti į Kijevą? Paulius pasakojo, kad viską, apie ką skelbia žiniasklaida, norėjęs pamatyti savo akimis.
„Aš tikiu tik tuo, ką matau savo akimis, girdžiu savo ausimis. Su drauge Naja vykome palaikyti Ukrainos. Kuo didesnė masė žmonių dalyvaus tame - tuo greičiau bus įgyvendinta visi svajotojų apie laisvą Ukrainą tikslai“, - sakė Paulius.
Apie tai, kas įvyko Kijeve, jis sakė savo vaikams galėsiantis jau pasakoti ne kaip istoriją, o kaip savą prisiminimą. „Žmonių drąsa ir tikėjimas nugalėjo. Visada reikia siekti savo užsibrėžto tikslo! Visada reikia kovoti už savo tiesą, tautiškumą, žodžio laisvę. Lietuviams linkiu pasimokyti iš draugės Ukrainos!“, - rašė pašnekovas.
Pirmas šokas – muitinėje
Paklaustas, kaip sekėsi kelionė, Paulius sakė, kad stebėtis pradėjo jau jos pradžioje. „Kas galėjo pagalvoti, kad pasieniečiai tik paklaus kelionės tikslo ir praleis net be kai kurių būtinų dokumentų... „Ko Jums čia? Dabar pas mus karas...“ - tokie buvo jų žodžiai“, - prisiminė lietuvis.
Pasak jo, visose kelionės metu aplankytose degalinėse ir kavinėse jis galėjo jausti žmonių pyktį prezidentui, žmonės kalbėjo, kad Kijeve pragaras, kad bus sudėtinga patekti į sostinę, nes ji visa apsupta, keliai užtverti, automobiliai priverstinai nukreipiami atgal. Iš tiesų sudėtinga nebuvo - pareigūnai tik mojavo lazdele, kad greičiau važiuotų o ne reikalavo apsisukti.
„Iššūkis buvo patekti į patį Maidaną. Čia viskas atrodė sunkiau, nes pareigūnai reikalavo leidimų. Ieškojome kitų būdų ir kelių. Pasirodo, viskas buvo daug paprasčiau nei tikėjomės, pasirinkus pagrindinį įėjimą, nes mus patikrino tik kovotojų už laisvę apsauga, kad neįsineštume į teritoriją šaunamųjų ginklų. Toliau viskas - be rūpesčių. Visi draugiški ir malonūs. Dalinamas maistas, šalmai ir respiratoriai, kas nori darbuotis – pirštinės. Atvažiuoja padangomis perkrauti automobiliai. Fotoobjektyvo nebijo nei vienas kovotojas, nes jų tikslas - pasaulio dėmesys. Todėl ten buvo tikrai jaučiamas saugumas iš kovotojų pusės“, - gandus apie slapstymąsi, ginkluotę neigia pašnekovas.
Maidane – nuostabu
Paulius sako, kad Maidane vaizdas buvęs nuostabus: „Šimtai, galbūt tūkstančiai žmonių dirba dėl savo vaikų ateities. Kovoja už laisvą šalį, demokratiją, tautos balsą. Aš juos palaikau - jie teisingai elgiasi. Žmonės daro gyvą grandinę – ardo aikštės trinkeles ir rankomis jas siunčia į kalną, ten statoma milžiniška barikada. Kiti tempia padangas: kas po viena, o kas po dvi ar tris. Kas po kojom - tas keliauja tolyn, kad barikada būtų kuo aukštesnė“.
Jam teko pabendrauti ir su pačiai ukrainiečiais – pasirodo, žmonių požiūriai skiriasi: vieni tik verkia, kad katastrofa šalyje, kiti pasiruošę paaukoti gyvybę dėl tautos, treti mato šalies problemas, bet nesikiša, nes kovoti reikia su tikslu, o tikslas nėra aiškus.
Vis tik, nuomonė apie V. Janukovyčių – vieninga: „Prezidentas yra laikomas išdaviku, vagiu, marionete ir jo gyvybės laikas jau suskaičiuotas... Žmonės dirba ties tuo. Tauta džiaugiasi pergale, keikia prezidentą, verkia už žuvusius“.
Apšaudė snaiperiai
Paulius prisimena, kad buvę ir gąsdinančių momentų – pavyzdžiui, stovint aikštėje teko sužinoti, kad 15 val. vyks puolimas ir „Berkut“ pajėgoms duotas leidimas naudoti šaunamuosius ginklus.
„Vietoj to, kad žmonės išsigąstų ir apleistų teritoriją, darbai tik suintensyvėja. Barikados augo „ant akių“. Plytos, trinkelės, stalai, kėdės, padangos, sudegę automobiliai - viskas keliavo rankomis į barikadų pusę. Gražu žiūrėti. Sukyla prisiminimai apie riaušes prie Lietuvos Respublikos Seimo ir apima juokas pro ašaras. Nėra net ką lyginti“, - teigė lietuvis.
Jis sako, kad teko ir slėptis nuo snaiperių, leidžiančių kulkas. „Griuvome ant žemės, slėpėmės už bet ko, saugodami gyvybes. Šaudyta iš viešbučio, kuriame atrodė saugiausia, nes pirmame aukšte įsikūręs laikinosios ligoninės štabas, šalia sustatyti žiniasklaidos automobiliai“, - kraupia patirtimi pasidalina jis.
Į Ukrainą ne miestu pasigrožėti, o protestuose sudalyvauti vykęs lietuvis džiaugiasi – jam būnant Kijeve ir buvo pasiekta Maidano pergalė: „Džiaugiamės patekę ten pačiu tinkamiausiu laiku. Galėjome drąsiai su visais šūkauti „Slava Ukraini“, pergalė buvo pasiekta būtent tada, kai buvome ten“.
