Kodėl Viktoro „dešra“ tokia sprangi?

 (26)
2012 metų gruodžio 20 diena, apytiksliai antra valanda popietės. Lietuvos politinio suvereno akropolyje (nesupratusiems – čia aliuzija į helenų civilizacijoje statytus akropolius – gynybos tvirtoves, o ne prekybos centrą) svarstomas demokratiškai (bet ne visai – anot daugybės VRK ataskaitų apie balsų pirkinėjimo insidentus) išrinkto Viktoro Uspaskicho teisinio imuniteto panaikinimo pagrįstumas.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Politikai skelia kalbų lyg graikų agoros aikštėje – Kęstutis sako, kad teisinė neliečiamybė išvis neturėtų egzistuoti, Petras siūlo balsuoti slaptai (tam nepasiteisinus – jisai puola pasakoti, kaip kitados pats lagaminais „nešė“ banknotus (ironiška, pasigirdus kalboms apie skyrybas su žmona – ne tik, kad lagaminų su banknotais nėra, bet ir apskritai Petras jau dedasi visišku modernių laikų plebėju) – žodžiu, vogti nėra taip jau blogai, nes Petras irgi yra vogęs, nors anuomet ir neprisipažino, bet prisipažįsta dabar – kai jau nebereikia prisiimt atsakomybės), Dangutė garsiai šaukia „visi už vieną – vienas už visus“ (tik neaišku, ar ji jau žino, ar dar nežino, kad pradėjus svilti padams – ji apsigalvos ir visai nesiaukos nei už vieną, nei už tris).

Bet staiga pakyla patsai darbiečių legiono prefektas ir su nuostaba akyse ima kalbėti apie tai, kaip jis meldžiasi, o tada netikėtai prideda, kad negali suprasti, kaip jo draugai, bičiuliai su kuriais jis ne kartą „darė čierka“ – dabar taip negražiai elgiasi ir siekia jį nuteisti.

Praėjo jau daugiau nei pusė metų, o garbusis Viktoras per tą laiką spėjo jau pasigirti ir kaip jis Palangoje romanų neieško, ir su kuo, ir kada jis gėrė. Ir dar , manau, ne kartą pasigirs. „Liaudžiai patinka“, nes „liaudis“ irgi „daro čierką“, ir Petro kalbos apie lagaminus su banknotais mįslingai vilioja „liaudį“.

Tai liaudis renka ir Petrą, ir Viktorą, ir Vytautą. Mačiau, Vytautas nuoširdžiai prisipažįsta prieš kamerą, kad daugiau nei dviejų moterų nepatenkintų – nebe tas jau jam tarp kojų. Pilietiškas vyrukas prieš kamerą paklausia Petro rinkėjo, kodėl jis už Petrą balsuoja – „tai, kad jis prieš pyderus“ – atsako pilietiškas jaunuolis. Kitas sako, kad už Petrą balsuoja, nes Petras kadaise jam dujų sąskaita, kai strioka buvo su pinigais, apmokėjęs. Vytautas kažkada pagrasinęs, kad teisybė bus tik tada, kai jis su kalašnikovu (čia toks sulūžęs rusų automatas (netikit manim – pasidomėkit, ką Rusijos krašto apsaugos ministras Anatolijus Serdiukovas sakė dar prieš du metus), kurį jie jau trisdešimt metų pamiršta atnaujint – rusams nereikia, jie ne kokie nupiepę amerikonai - ir su pagaliais Ameriką paimtų, jei reikėtų. Gerai, aišku, kad nereikia – tai neims.) per jau minėtą akropolį pereis.

Spektaklis, nevertas graikų amfiteatro prieš 2000 metų, tačiau vertas svarbiausios naujausių istorijos laikų Lietuvos institucijos – mūsų seimo rūmų trečiame mūsų eros tūkstantmetyje. Suprantama būtų, jei tokie dalykai vyktų kažkur liumpenų kaimo aludėje, bet čia yra geriausia, ką Lietuvos visuomenė gali pasiūlyti. Čia yra mūsų elitas. Ir elitas masina savo rinkėjus ne savo įžvalgumu, intelektu, erudicija, valstybės perspektyvumo planais, tačiau kalbomis apie šaudymus, vagystes, „pjankes“ ar kitus svarbius dalykus, kuriuos, be abejonės, kiekvienas rinkėjas įrašo į CV ieškodamas darbo, todėl džiaugiasi ir kad renkami parlamentarai tuo pasidalina.

Taigi, pasitaikė ir man fantastiška galimybė pabendrauti su dviejų skirtingų kartų Darbo Partijos rinkėjais. Jaunasis rinkėjas su didžiu dvasiniu patosu ir teisingumo jausmu man prie stalo pyškino, koks didvyris yra Viktoras, kad vagia iš tokios vagių valstybės. Siūlė jis man pažiūrėti, kaip atrodo keliai Kėdainiuose, kad toks kvailys kaip aš suprastų, kad visi ten vagys, net ir Kėdainiuose. Todėl gerai, kad Viktoras vagia iš vagių. Klausiau aš jo, kad jeigu Viktoras yra gerai ir Viktoras valdo Kėdainius – tai kodėl geras Viktoras kelių Kėdainiuose nesurementuoja? Bet jaunuolis nesuprato mano klausimo. Tik pasakė, kad nežino, kokią partiją aš remiu, tačiau kad ir kokia ji bebūtų – visi ten jie vagys. Kaip ir Viktoras, beje. Tiesiog kitos partijos vagia ne iš idėjos apvogti vagių valstybę. O Viktoras to nedarytų, bet nori pavyzdžiu pamokyti, kad vogti negražu.

Nežinojau aš, būdamas tokiu neišmanėliu, nė ką ir atsakyti. Ir net pasigirti tai išgirdęs, kad „kartu čierką darėm“ negaliu, nes rankose tik raudono vyno taurę teturėjau, o pašnekovas net paragauti atsisakė (gal Viktoras vyno negeria, nes vynas neskaidrus, o skaidrūs žmonės tik skaidrius gėrimus geria). Nusviro mano rankos, netekau aš amo, apėmė begalinis liūdesys. Spėjau dar išleminti, kad juk valstybė tai ir esame „mes“ – ir aš, ir Tu, ir mano tėvai, ir Tavo tėvai, ir visi mūsų draugai ir mylimieji, tai nesvarbu, kas vagia, Viktoras, ar ne Viktoras, jei vagia iš valstybės – tai juk vagia iš mūsų. Ir vėl piktai jaunuolis į mane pažiūrėjo, lyg būčiau ką baisaus pasakęs. Tad užčiaupiau savo neišmanėlišką srėbtuvę.

Vakaras tęsėsi ir po kiek laiko tema pasisuko apie baisiuosius Lietuvos bankus. Aš ir vėl, kupinas optimizmo, sušukau, kad pagaliau žlugo paskutinis pasitikėjimo nevertas bankas. Visi likę – respektabilūs, ilgą patirtį turintys, neskaidrių skandalų neturėję, visiškai aiškios kapitalo kilmės, tai žmonėms bijoti nebereikės. Kad dvidešimt metų skausmingai valėmės valėmės, bet pagaliau, atrodo, kad išsivalėm. Tačiau ir vėl piktas žvilgsnis susmigo į mane.

„Visi tie bankai vagys“ – tarė man mano svetingas pašnekovas. Kaip tai visi? Ir prakalbo apie „Ūkio“, „Snoro“ bankus man pašnekovas. Vėliau dar ir „Sekundę“ paminėjo. Aš, naivus žmogus, tik šiokius tokius mokslus tebaigęs, ėmiau jam pasakoti vėlgi apie kapitalo skirtumus, apie pasikeitusius įstatymus, apie tai, ką reiškia indėlių draudimas, kad net ir „Snoro“ ar „Ūkio“ banko bankroto atveju nereikia bijoti, nes indėliai jo apdrausti. Tada ėmiau pasakoti, kaip šitie bankai kuria realią pridėtinę vertę, kad nei vienas iš likusių bankų tokių „stebuklingų ataskaitų“ krizės metais neturėjo, kad paklūsta rinkos dėsniams.

Bet mano pašnekovas nepasidavė ir prabilo apie „taupomąsias kasas“, kurias net rusai turėjo. Ir jomis tikėt galėjai, niekada nebankrutavo. Klausiau aš jojo, kaip bankrutuoti galėjo, kai viskas valstybei priklauso, bet jis mane ir vėl nukirto – „o koks skirtumas, svarbu nebankrutavo“. Paklausiau jo tada, kokia nauda iš tų indėlių, kai nebankrutuojantys „komunizmo stebuklai“ nesugeba atsipirkti ir, nors skaičiai Tavo sąskaitoje auga į viršų, reali jų vertė greičiau artėja prie tualetinio popieriaus, nei prie „papildomo kąsnio“ senatvėje? Bet ir vėl manęs nesuprato. Ir vėl kartojo „o koks skirtumas – visur ir viskas tas pats“.

Ir aš vėl pasidaviau. Galbūt taip daroma iš keršto valstybei? Tik už ką jie keršija? Ar valstybę, kurios patys taip ir nebaigė/nepradėjo kurti? Ar jie vis dar kuria valstybę – kur kiekvienam būtų „už ką čierką padaryt“ ir prie stalo, kaip toks Vytautas iš Kauno, kursai košę kitados dalino, pasigirti, kad amžius jau pasigavo ir dviejų moterų jau būt per daug, net jei tablečių ypatingų už ką įpirkti ir yra? Gal tai tasai mistinis „orus gyvenimas“ - privilegijuota palapinė Ledų šventėje partiečiams, kur nemokamai dešros papjausto, kad „zakuskės“ būtų besiklausant kokios nors Rusijos pop-muzikos divos, kuri garsiai šaukia „kaky Kėdainiaj bez liubov“? Nesupraskit klaidingai – nesu aš prieš nei muziką, nei ledus, nei dešrą, tiesiog kažko daugiau gyvenime norėtųsi.

Šaunus miestas tie Kėdainiai. Ir žmonės svetingi, gražūs ir malonūs, ir pats miestelis gana jaukus. Tik, galvoju, jei jau supranta, kad jų kolegos valdžioje neva vagia – tai bent paprašytų, kad iš vogtų pinigų jiems gatves užlopytų, ne tik dešros pasislėpę palapinėj papjaustytų. Iki palapinės atvažiuot kažkaip tai irgi reikia. Beje, ragavau ir aš Viktoro dešros – visai nebloga. Tik kažkodėl gerklėj įstrigo, tai daugiau nevalgiau. Ledų, po to, taip pat atsisakiau. Išsigandau, kad oria senatve už minėtus gardumynus sumokėt reikės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Atskleidė, kaip sutaupyti Palangoje – svarbus vienas dalykas (48)

DELFI paskelbtas straipsnis apie turistę Iriną, kuri teigė, kad poilsis Palangoje jai pasirodė pigus ir kokybiškas, paskatino DELFI diskusijos dalyvius pasidalyti savo patirtimi. Jie dalijosi atostogų skaičiavimais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei tvirtino, kad visur galima rasti būdų sutaupyti.

Kaunietė įspėja saugotis sukčių – jie gali piktnaudžiauti jūsų feisbuko profiliu (3)

Po sekmadienį portale „Kas vyksta Kaune“ paskelbtos informacijos apie įtartiną asmens duomenų prašymą, norint išsinuomoti butą, pirmadienį sulaukėme kaunietės Ritos laiško. Ji nori įspėti kitus, kad būtų atsargesni.

Skaitytoją nustebino Pandėlyje neįprastai pastatytas kelio ženklas (3)

DELFI skaitytojas atsiuntė redakcijai nuotrauką, kurioje matyti ant žemės į stulpą atremtas pagrindinį kelią nurodantis kelio ženklas.

Vilniuje uždūmijo populiarus restoranas (19)

DELFI skaitytojas atsiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kaip gaisrinė atvyko gesinti šiandien pavakarę uždūmijusio restorano „Soya“, esančio A. Vienuolio g.

Praėjusios Joninės džiugino ne visus: jos iš mūsų buvo atimtos (47)

Mūsų valdžia iš raseiniškių atėmė Jonines. Nejaugi miesto gyventojai nenusipelno jokios bendros miesto šventės? Ar viskas daroma tam, kad gyventojai, kuo mažiau tarpusavyje bendrautų? Tiesa, Joninės buvo, tačiau daugiau kaip 20 km nuo miesto, miške, Molavėnuose, kur pėsčiomis nenueisi.