Kodėl Rusija „Eurovizijoje“ – vis dar viršuje, o britai – seniai nebe

 (63)
Lietuva ir daugelis kitų Europos šalių vėl nyra į „Eurovizijos“ karštinę. Tarptautinis dainų konkursas auditorijos dėmesį kasmet patraukia keistais įvaizdžiais, dažnai lėkštomis dainomis ir kičiniais pasirodymais.
Polina Gagarina
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Bet už ekstravagancijos slypi kai kas daugiau – vienos šalys taip kuria nacionalinę šlovę, kiti dalyviai skelbia tam tikrą žinią, o balsavimo tendencijos parodo, kas nuo seno yra draugai ar priešai. Tačiau renginio ekspertai siūlo giliai nesikapstyti – balsavimą esą dažniau lemia ne tarptautiniai santykiai.

Konkursas, kurį dabar kasmet žiūri apie 180 mln. žmonių visame pasaulyje, prasidėjo 1956-aisiais, siekiant suvienyti Senojo žemyno šalis ir padėti atsigauti po Antrojo pasaulinio karo traumos. Ironiška, tačiau būtent jame vėl pradėjo formuotis neformalūs aljansai, nulemti istorinių skaudulių, simpatijų ir panašių priežasčių.

Taigi „Eurovizija“ yra tapusi išsamiausia visuomenės apklausa, kurioje gyventojai gali pasakyti nuomonę apie vieną ar kitą šalį. Žinoma, garsiai visuomet buvo ir bus kartojama, kad konkurse vertinama net ne atlikėjai, o tik dainos ir jų atlikimas, bet kūrinių ir pasirodymų kokybė toli gražu nėra vienintelis (jei apskritai toks yra) lemiantis veiksnys.

Įtempti santykiai – ir scenoje

Kad ir kaip šaipytumės iš šio renginio, kuris tokius atlikėjus, kaip ABBA, iškėlė į populiarumo viršūnę arba tapo tokių dainų, kaip italo Domenico Modugno „Nel Blu Dipinto Di Blu‟, tarptautinės premjeros vieta, pasirengimas, dalyvavimas ir balsavimas jame yra rimtas dalykas. Nieko keisto, kad jis traukia ir mokslininkų dėmesį.

Lankasterio universiteto dėstytojas Derekas Gathereris dar 2006-aisiais išskyrė kelias vienas už kitą balsuojančių šalių grupes: Vikingų imperiją (Skandinavijos valstybes), Balkanų bloką (nors jis ėmė aižėti, konkursas dažnai tebevadinamas Balkanovizija), Pirėnų ašį (Ispanija, Andora).

Pastebima ir daugiau panašių grupių, pavyzdžiui, viena už kitą ėmė balsuoti anglakalbės Jungtinė Karalystė, Airija ir Malta, nors anksčiau, konflikto dėl Šiaurės Airijos metais, airiai vargiai balsuodavo už kaimynus. Dabar, priešingai, Jungtinė Karalystė dažnai tik dėl iš jų gautų 7 ar 8 balų neatsiduria pačiame dugne.

Statistika kalba už save. Nuo 2000 metų finale Andora penkis kartus 12 balų skyrė Ispanijai (rumunus labiausiai mėgstantys ispanai neatsilygina nuo pačiu – kaimynai iš jų niekada nesulaukė aukščiausio įvertinimo). Moldavams rumunai ir atvirkščiai labiausiai patiko po septynis kartus. Islandai danus geriausiai įvertino šešis, norvegai švedus ir atvirkščiai – po keturis kartus.

Juodkalnija tris kartus balsavo už Serbiją, ši penkis – už Bosniją ir Hercegoviną, pastaroji po tris – už Kroatiją ir Serbiją. Kroatai bosniams atsilygino tokiomis pačiomis simpatijomis. Makedonija maksimaliai balų penkis kartus davė albanams.

Mažiausiai aiškių simpatijų turi Izraelis – jis tik trims šalims (Rusijai, Ispanijai ir Švedijai) po du kartus davė geriausią įvertinimą. Priešingai elgiasi Graikija ir Kipras: pastarasis daugiausia balų graikams davė 11 kartų (iš 12!), graikai Kipro atstovams – šešis.

Graikai turi ir daugiau ištikimų gerbėjų – kaimynai albanai aktyviausiai už juos balsavo penkis, bulgarai – keturis kartus.

Nuo 1975-ųjų, kai atsirado dabartinė balsavimo sistema, iki 2003-ųjų, kol konkursas vykdavo be pusfinalių, jei dalyvaudavo ir Graikija, ir Kipras, pirmoji pastarajam duodavo vidutiniškai po 9,7 balo, o šis atsidėkodavo 10,7 balo.

Muzikiniai, kaip ir politiniai bei diplomatiniai, kipriečių santykiai su turkais – labiau įtempti, nors šie dominuoja šiaurinėje salos dalyje. Šios dvi šalys „Eurovizijoje‟ viena kitą vertina prasčiausiai: visus 19 kartų per minėtą laikotarpį, kai dalyvavo abi, viena kitai nedavė nė balo. Už Turkiją uoliai balsuoja Azerbaidžanas – per pastaruosius keliolika metų keturis kartus davė po maksimalų įvertinimą, ši azerams – penkis.

Ne tik politikoje, bet ir scenoje panašūs ir Armėnijos bei Azerbaidžano santykiai. Tik įsisenėjusiu konfliktu dėl Kalnų Karabacho galima paaiškinti, kodėl pernai tiek visi Armėnijos vertinimo komisijos nariai, tiek žiūrovai kaimynų dainą nustūmė į paskutinę vietą. Lygiai taip pat pasielgė ir Azerbaidžano žiuri bei balsuotojai telefonu. Užtat azerų komisija balsavo stebėtinai vieningai su kolegomis iš Baltarusijos, todėl vieno iš konkursui skirtų tinklaraščių „Wiwi Bloggs‟ įkūrėjas Williamas Lee Adamsas spėjo, kad jų „simpatijos“ buvo suderintos iš anksto.

Rusai – tolerantiškesni už komisiją

Dar viena didelė ir aiškiai pastebima „Eurovizijos“ dalyvių grupė, susiformavusi prieš keliolika metų, „priešpusfinalinėje eroje“, – buvusio sovietų bloko, ypač SSRS, šalys. 2001-aisiais ir 2002-aisiais laimėjusioms Estijai ir Latvijai pasisekė, nes priklausė ir šiam, ir „vikingų“ blokui. Minėto W. L. Adamso žodžiais, daugelis iš posovietinių valstybių demonstruoja pagarbą ir ištikimybę „motinai Rusijai“, todėl šiai negresia likti dugne. „Rusija galėtų pasirodyti be jokios dainos ir vis tiek pakliūtų į finalą“, – ironizuoja jis.

Vėl imkimės statistikos. Nuo 2000 metų finale Armėnija ir Latvija su Estija šiai šaliai dosniausia buvo po keturis, Ukraina – tris, Lietuva – du, o Baltarusija – net aštuonis (iš 11) kartus.

Tačiau šios tendencijos pernai kiek pasikeitė. Latvijos ir Estijos komisijos nusisuko nuo Rusijos (skyrė atitinkamai 24-ą ir 21-ą vietas), nors gyventojai ir toliau dosniai balsavo už ją (skyrė atitinkamai antrą ir pirmą vietas). Iš estų per finalą rusų daina tegavo vieną, iš latvių – du balus. Dosniausi, skyrę visus 6 balus, buvo lietuviai.

Pernykštis konkursas vyko Ukrainos rytuose įsiplieskusio konflikto fone, taigi balsuodamos šalys tarytum stojo vienon ar kiton pusėn. Baltijos šalių požiūris buvo akivaizdus (Estija ukrainiečiams skyrė 8, Latvija – 7, Lietuva – 5 balus). Rusijai draugiškos valstybės (Azerbaidžanas, Baltarusija, Armėnija), net pati į konfliktą su Maskva anksčiau įsivėlusi Gruzija toliau dosniai jai dalijo balus, rusai atsidėkojo panašiais rezultatais. Beje, 7 balus jie skyrė ir Ukrainai. Galutinėje rikiuotėje ši užėmė šeštą vietą, aplenkusi tik laipteliu žemiau likusią Rusiją.

Nors paskelbus, kad rusaitės dvynės Tolmačiovos pateko į finalą, Kopenhagoje susirinkę žiūrovai ėmė švilpti, jų gimtinės Europa nepradėjo visiškai ignoruoti. Tačiau požiūrį į Rusijoje vykstančius procesus žemyno gyventojai atskleidė, pergalę skirdami Austrijos atstovei Conchitai Wurst. Rusija pastaraisiais metais kritikuojama dėl prieš seksualines mažumas nukreiptų teisės aktų, o „Eurovizija“ dažnai vadinama Gėjų olimpinėmis žaidynėmis ir išties yra mėgstama seksualinių mažumų atstovų.

Prieš konkursą 15 tūkst. rusų pasirašė peticiją Rusijos valstybinei televizijai nerodyti „sodomijos židinio“. Minėtų teisės aktų iniciatorius politikas Vitalijus Milonovas paragino šalies „Eurovizijos“ komitetą visai boikotuoti renginį. Rusija būsimajai nugalėtojai tedavė 5 balus, o Armėnija ir Baltarusija, kur pasirodymas taip pat sulaukė paniekos, – nė vieno. Bet pasirodė, kad tik šių šalių ir Azerbaidžano, Juodkalnijos bei Lenkijos komisijos Conchitą nustūmė dugnan – žiūrovai buvo tolerantiškesni. Armėnų auditorijos manymu, atlikėja turėjo būti antra, rusų – trečia, baltarusių ir lenkų – ketvirta, juodkalniečių – penkta.

Tai politika, kvaily!

„Eurovizijos‟ kontekste taip galima perfrazuoti 1992 metais kandidato į JAV prezidentus Billo Clintono patarėjo Jameso Carville’io ištartą įžūlų patarimą: „Tai ekonomika, kvaily“. Pastaraisiais metais balsavimas konkurse įgavo dar vieną atspalvį, mat žiūrovai ėmė reikšti savo požiūrį ne tik į istoriją, bet ir krizę. Labiau jos paliestieji ėmė labiau simpatizuoti panašioms šalims. Tai patvirtino Ciuriche įsikūrusio Šveicarų federalinio technologijų instituto sistemų mokslininkų Davido Garcíos ir Doriano Tanase tyrimas. Jie išanalizavo, kaip 51 konkurso dalyvė balsavo viena už kitą 1975-2011 metais. Jei iš pradžių viena už kitą labiau balsuodavo geografiškai ir kultūriškai arčiau esančios valstybės, minėto periodo pabaigoje, taigi per sunkmetį, valstybių „draugai“ pasikeitė.

Conchita pernai savo pergalę skyrė „taikai ir laisvei“, tad rengėjai gali kalbėti, ką nori, bet šis kičinis renginys išties turi politinę potekstę. Galima prisiminti kitą moteriškais drabužiais (tiesa, dėl šou, o ne seksualinės orientacijos) persirengusį dalyvį – ukrainietį Andrejų Danilko, kurio personažės Verkos Serčiučkos dainos pavadinimas „Dancing Lasha Tumbai“ skambėjo panašiai į „Russia, goodbye“ ar rusių merginų dueto „Tatu“ bučinį scenoje.

Daugelis šalių, ypač priklausiusių sovietų blokui, neseniai paskelbusių nepriklausomybę ar mažųjų, „Euroviziją“, kaip ir „Mis pasaulis“, olimpines žaidynes ar sporto šakų čempionatus, laiko proga sustiprinti savo įvaizdį, o tos, kurios kaltinamos žmogaus teisių pažeidimais ar korupcija, – pasirodyti teigiamoje šviesoje ir pasigirti Vakarų pripažinimu (taip buvo per konkursus Rusijoje, Azerbaidžane ir dar anksčiau Turkijoje).

Dar viena proga prasprūsti politikai – konkurso tema, kurią parenka jį tąmet rengianti tema ar moto ir kuri perduoda tam tikrą žinią. Austrai simboliškai pasirinko kalbėti apie „Tiltų statymą“. 2004-aisiais turkai skelbė: „Po tuo pačiu dangumi“, pabrėždami, kad priklauso europietiškai erdvei, ir įgeldami Europos Sąjungos viršūnėms, abejojančioms dėl jos narystės perspektyvų. Vokietija prieš ketvertą metų priminė, kad yra Europos širdis ir galingiausia valstybė: „Pajusk širdies plakimą“.

Vis dėlto ne politika

Bet iš tiesų balus „paskirsto‟ ne politika grynąja šio žodžio prasme, o kiti, dažnai nesąmoningai suveikiantys dalykai: bendros sienos, bendra kultūrinė erdvė, taigi panašus muzikinis skonis ir atpažįstami simboliai, suprantamas tekstas (jei parašytas ta pačia ar gimininga kalba), jau nekalbant apie migraciją. Riba tarp kultūros ir politikos „Eurovizijoje‟ – itin menka, o tai paaiškina ilgai gyvavusį mitą apie politinį balsavimą, tvirtina „Eurovizijos“ atstovas Sietse Bakkeris.

Nevėstančias Kipro ir Graikijos simpatijas paaiškina istoriniai ir kultūriniai ryšiai (kipriečiai faktiškai yra etniniai graikai), ta pati kalba ir žiniasklaidos erdvė. Jie į vieni kitų šalį vyksta atostogų, ten gyvena giminaičiai.

Panašiai galima paaiškinti, kodėl vieni už kitus balsuoja Balkanų valstybių gyventojai, skandinavai ar buvusios Sovietų Sąjungos respublikos. Pastarosios esą ne tiek apžavėtos Rusijos, kiek turi bendrą kultūrinį palikimą, supranta tą pačią rusų kalbą, mėgsta tokio stiliaus muziką ir panašiai.

Taip buvo, kai balus dalindavo vien nacionalinės vertinimo komisijos, bet sustiprėjo atsiradus publikos balsavimui ir pusfinaliams. Žiūrovai mažiau dėmesio kreipia į muzikinę pusę ir labiau reiškia asmenines simpatijas. Nuo to ypač nukentėjo Jungtinė Karalystė, anksčiau būdavusi viena iš komisijų favoritų (vienas iš jos, kaip ir Airijos bei Maltos, privalumų buvo užsieniečiams suprantami tekstai, mat daugelį metų atlikėjai dainuodavo savomis kalbomis). Rusijos pergalė ir paskutinė britų vieta 2008 metais taip įsiutino ilgametį BBC komentatorių Terry Woganą, kad jis atsistatydino. Po šio karštas diskusijas sukėlusio balsavimo organizatoriai nusprendė sugrąžinti komisijas ir dabar jų nuomonė verta tiek pat, kiek žiūrovų.

Žiūrovų balsavimas reikšmingas ir dėl dar vienos priežasties – emigrantų. Didelės vienos tautos bendruomenės kitoje šalyje gali uždirbti balų savo gimtajai šaliai, kaip, pavyzdžiui, ne sykį yra nutikę su Lietuvos gautais įvertinimais. Airija nuo 2000-ųjų du kartus skyrė aukščiausią, Jungtinė Karalystė pernai pusfinalyje – antrą vietą. 1,6 mln. turkų ir dar dukart daugiau šios kilmės žmonių pasistengė, kad Vokietija tris sykius po 12 balų atseikėtų jų etninei tėvynei. Antra ir trečia pagal dydį, bet gerokai aktyvesnės turkų bendruomenės įsikūrusios Prancūzijoje bei Nyderlanduose – šios šalys Turkijai daugiausia simpatijų išreiškė atitinkamai septynis ir šešis kartus. Pridėjus albanų ir bosnių simpatijas, nekeista, kad nuo 2003 metų, kai laimėjo „Euroviziją‟, ši šalis septynis kartus atsidūrė pirmajame dešimtuke.

Pusfinaliai leido į konkursą įsitraukti daugiau šalių ir sustiprėti kai kuriems blokams. Tai davė vaisių – nuo 2004-ųjų laimėtojai atstovavo trims grupėms: vikingams (Suomija, Norvegija, Švedija, Danija), posovietinėms šalims (Ukraina, Rusija, Azerbaidžanas) ir Balkanams (Graikija, Serbija). Išimtimi tapo tik Vokietija ir Austrija.

Apie „Euroviziją“ rašantis tinklaraštininkas Dr. Eurovision, abejodamas dėl politinių balsavimo motyvų, retoriškai klausia, kodėl 2010 metais žiūrovams labiausiai patiko Vokietijos, ne pačios mėgstamiausios valstybės krizės laikais, daina? Arba kaip sugebėjo laimėti Rusija, Azerbaidžanas, Turkija ir Izraelis, kurių reputacija politinėje arenoje – gana prieštaringa? Kodėl milijonai žmonių per „Euroviziją“ prilimpa prie TV ekranų, bet tingi balsuoti Europos Parlamento rinkimuose?

Kodėl balus viena kitai dalija Balkanų valstybės, dar visai neseniai kariavusios tarpusavyje? Tinklaraštininkas pateikia serbo Željko Joksimovićiaus, kuris „Eurovizijoje“ dalyvavo dusyk ir užėmė antrą bei trečią vietas, pavyzdį. Atlikėjas yra didžiulė žvaigždė Balkanuose, tad nekeista, jog kaimynai aktyviai balsavo už jo dainas.

„Eurovizijoje“ išties esama viena už kitą uoliai balsuojančių šalių grupių, bet aljansus gimdo ne politiniai motyvai, o kaimynystė, panašus muzikinis skonis ir nostalgijos apimti emigrantai. Gal tik pernai žiūrovai, apimti emocijų dėl tarptautinės situacijos, bandė įspirti Rusijai už Ukrainą. Jau šią savaitę sužinosime, ar jų nuomonė apie šią šalį suprastėjo labiau nei iki pernykštės 7-os vietos.

O konspiracijos teorijų mėgėjams – dar vienas tinklalapis, pilnas įvairios statistikos apie balsavimus konkurse. Gal jūs, panagrinėję šiuos duomenis, padarysite dar kitokias išvadas?

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (58)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (3)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (129)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.