Kažkodėl, apsilankiusi anksčiau mano minėtose šalyse, susidariau įspūdį, jog visi Pietų šalių gyventojai yra itin draugiški (mielas skaitytojau, iš anksto noriu atsiprašyti, jog prajuokinau. Tokios prielaidos, kaip ši, labai lengvai pateisinamos naivumu, o šis – mano dar gana jaunu amžiumi).
Kaip bebūtų gaila, išsvajotosios Graikijos teko atsisakyti. Įvertinus savo ir mano jauno vyro šeimyninį biudžetą, buvo nuspręsta, jog tai mums per brangu. Žinoma, visada buvo galima nusipirkti bilietus tik už 999 Lt į dviejų žaidždučių viešbutį tik su pusryčiais (už tokią kainą, tai jau pasiekimas), tačiau, žinodama, jog „Coca Colos“ buteliukas kainuoja 4 eurus, o mano vyrui, kaip ir daugeliui jo padermės atstovų, sugenda nuotaika, jeigu jis negauna padorių pietų, supratau, jog tai ne išeitis.
Išeitį pasiūlė viena pažįstama, papasakojusi, jog su „Ryanair“ skrydžių bendrove galima visai pigiai nuskristi į Kosą. Kosas, kaip žinote, Graikijos sala, na, kad ir ne itin didelė, betgi beveik Graikija. Kaina pasirodė priimtina („priimtina“ yra sąlyginis žodis. Tai reiškia, jog reikės išleisti savo visus metus taupytas santaupas, atsisakyti pasiausti per vasaros sezono išpardavimus ir tikėtis, jog vyras bus dar ir mielaširdingas), todėl mes sėdome į lėktuvą ir išskridome į Kosą.
Sala pateisino lūkesčius. Nesu iš tų žmonių, kuriems kelionėse nuolat kažkas negerai. Tai bene labiausiai erzinantis žmonių porūšis. Visada, išgirdus skundžiantis - „man per karšta/šalta/ drėgna/ pučia/ neįdomu/ nuobuodu“ ir panašiai, norisi pasiūlyti tiems žmogeliams pasiimti skudurą ir nuveikti kokį naudingą darbą – pavyzdžiui, išplauti grindis. Kiekviena nauja šalis, nauja vieta man – tai gniužulas įvairiaspalvių įspūdžių, užimančių kvapą, priverčiančių atsidusti ir tarti – „matai, kaip čia..“.
Praktiškai nėra dalykų, galinčių man sugadinti nuotaiką kelionės metu, ir šiaip, aš neišranki. Prisimenu, kai kartu su vyru dar buvome studentai ir vykome į pirmą savo kelionę – Tunisą, apsistojome trijų žvaigždučių viešbutyje. Norint pasiekti jūrą, tekdavo nueiti gerą kelio galą, kirsti tris itin judrias gatves, o kol tą kelio gabalą įveikdavome, suprakaituodavome. Šiukšles iš viešbučio išveždavo vežimukas su pakinkytu asiliuku, o vieną vakarą, sėdėdami balkone, iš kurį atsivėrė vaizdas į vietinių gyventojų vidinius kiemus, stebėjome vestuvių puotą.
Tai buvo viena įdomiausių ir egzotiškiausių mūsų kelionių, kurioje patirtų įspūdžių, manau, niekada neatsvers joks prabangiausias penkių žvaigždučių viešbutis su jakuzzi voniomis ant jūros kranto. Žmonės toje šalyje buvo itin malonūs (neskaitant vieno iškrypėlio, žnaibiusio man į užpakaliuką viešajame Tuniso transporte) bei paslaugūs, ir jų itin dažnai šiepiami juodi nuo kaljanų rūkymo dantys atrodydavo šiurpiai linksmi.
Taigi, į išsvajotąjį Kosą išskridau nusiteikusi viltingai. Pro lėktuvo langą atsiveriantis vaizdas pateisino lūkesčius. Kosas – visų pirma, tai kalnai, priverčiantys galvoti apie pirmykštį pasaulį, užžėlę menkute žole bei kupliomis alyvmedžių giraitėmis – matant visa tai, man norėjosi šokti pro langą, bėgti, užlipti į pačią viršūnę, kuo griečiau, skubant, braukiant nuo kaktos prakaitą, atsistoti pačioj viršukalnėj, apžvelgt viską – raibuliuojantį vandenį, susiliejantį su dangum, sugerti į save tas turkio spalvas, druskingo oro kvapą,saulės svilinimą, absoliučiai viską, ko man taip trūksta Lietuvoje.
Ilgesys, nepaaiškinamas ilgesys viso to man, lietuvei, svetimo žavesio, visada užplūstantis Pietų šalyse, verčiantis mane galvoti, jog galbūt mano protėviai nebuvo vien vargšai baudžiauninkai, besižavintys ežerais ar pelkėmis, ir kurių vienintelis kelionės tikslas – bažnytkiemis kaimo viduryje, o kažkas kito, bastūniško, praskiesto kitokiu, egzotišku džiaugsmu..
Vis dėlto, per daug nenukrypstant į šalį – prieš skrendant į salą, teko girdėti atsiliepimų, esą Kosas – maža ir neįdomi sala, kurioje nėra kas veikti. Nė velnio, brangieji, viskas priklauso nuo to, kaip nusiteiksite. Viena iš labiausiai rekomenduotinų pramogų – išsinuomoti „bagius“/ motorolerius/ keturračius ir važiuoti skersai išilgai visą salą.
Kaip jau minėjau, sala nedidelė, todėl neskubant ją galima apvažiuoti per dvi dienas, o taupant laiką – ir per vieną. Sustoti ir išsimaudyti, galima bet kur, reikia tik nepamiršti, jog jokiais būdais negalima savo daiktų susidėti ant paslaugiai šalia kavinukių sustatytų gultų, nes vos tik spėjus juos ten pasidėti, tuoj išlys mitri bobulytė ir perspės, jog gultas – 5 eurai.
Rekomenduočiau sustoti ir žymiausiame jūros gėrybių restorane „Limione“, pažymėtame netgi salos žemėlapyje ir būtinai užsisakyti krevečių. Šios, atneštos didžiulėje baltoje lėkštėje, tiesiog švytėjo savo rausvumu ir šviežumu, ir visiškai nesvarbu, jog jas valgant išsiterliojau visas rankas iki pat alkūnių, nes jos buvo to vertos.
Tiesa, kainos, kaip ir derėtų tikėtis beveik Graikijoje, nemažos – norint vienam asmeniui pavalgyti, tektų pakloti nuo 70–ies eurų. Čia jau su „starteriais“ ir skaniu, vietinės gamybos vynu, irgi vertu paragauti. Restoranas, kaip supratau, priklausė graikų šeimai ir mūsų aptarnauti atėjo pats šefas. Tai buvo vienas maloniausių aptarnavimų per visą mano trumpą gyvenimą ir bene geriausią įspūdį palikęs susidūrimas su vietiniais salos gyventojais. Na, bet neužbėkime įvykiams už akių.
Brangus skaitytojau, vis dėlto, norėčiau papasakoti ir apie tai, ko nerekomenduočiau. Toks jau mano būdas, jog nuvykusi į svetimą šalį negaliu vien tik mėgautis, kimšdama į pilvelį vietinės virtuvės gardėsius ir gulinėti prie baseino ar jūros. Na, taip, man patinka daryti ir tai, bet trumpai. Keliaudama, visada lankausi po žymiausius vietos muziejus, egzotiškas vietas ir t.t. Jeigu yra galimybė nuplaukti į šalia esančias salas ar kitas šalis, būtinai stengiuosi tuo pasinaudoti. Žodžiu, kiekvienas atostogauja taip, kaip jam patinka, o man patinka būtent taip.
Taigi, viena iš tokių galimybių Kose – kelionė į Bodrumą, baltąjį Turkijos kurortą. Aš Bodrume jau esu buvusi, tačiau neketinu praleisti progos sugrįžti ten dar kartą – po dviejų metų, tuo labiau, jog sklando gandai, jog miestas, atsiradus be proto daug rusų turistų, itin pasikeitė.
Kelionės rytą keliuosi šeštą valandą ir greitai sukimšus savo pusryčius, sėdu į autobusą, kuris, apvažiavęs visus Kardamenos viešbučius, lėtai pradeda judėti Koso, pagrindinio salos miesto, iš kurio vyksta perkėlimai į Bodrumą, link. Plėšoma noro kuo daugiau pamatyti bei noro užmerkti akis ir pasiduoti autobuso lingavimui, atvykstu į uostą, kur mus pasitinka energinga pusamžė maloni gidė, išdalina katerio bilietus, paaiškina vizų pildymo tvarką (kas pamiršote, Turkija nėra Europos Sąjungos šalis, todėl keliantis reikalinga viza) ir štai, voilia, mes, turistai jau stovime uoste ir mėgaujamės pučiančiu vėjeliu.
Iš tiesų, „mėgaujamės“ nėra visiškai tikslus žodis, nes stovint pavėsyje ir menkai apsirengus, darosi visai šalta. Laukiame ir laukiame, aš jau pradedu irzti (niekada nemėgau laukti, per egzaminus eidavau pirma, jog nereiktų kankintis) ir staiga išgirstame gandus, jog vyksta streikas.
Apima juokas, iš tiesų, per televizorių mačiau, jog streikuoti graikams – viena dažniausiai pasitaikančių laisvalaikio leidimo formų, pradedu grūstis į priekį, norėdama pamatyti, kas vyksta („Smalsumas pražudė katę“ – itin dažnai primena man vyras, bet aš juk ne katė). Ką gi, matau gal dvylika graikų, stovinčių susikabinusių rankomis ir rėkaujančių, jog šiandien joks turistas neišplauks, užstojančių siauručius vartelius, už kurių laukia mūsų laivas. Šalia jų stovi kariuomenė (visgi pasienis), kuri kažką saugo. Taip ir nesupratau, ar kariuomenės paskirtis buvo saugoti turistus nuo streikuojančių, ar streikuojančius nuo turistų?
Minia turistų, tarp kurių nemažai šeimų su mažais, knerkiančiais vaikais, neramiai šurmuliuoja, nes vis dar nesusigaudo, kas vyksta. Šalia manęs stovintys lenkai, regis susigaudo gan greitai, ir ima reikšti nepasitenkinimą. Bandau su jais užmegzti ryšį, bet varguoliai nesupranta nei angliškai, nei rusiškai. Vis dėlto, esmę pavyksta perteikti pasipiktinusia veido išraiška bei rankų mostais – įsiaudrinę lenkai puola į minios priekį aiškintis su streikuojančiais, aš taip pat stumiu savo vyrą į priekį – man smalsu, o jis – aukštas ir plačiapetis, jeigu prasidės muštynės, žinau, jog už jo nugaros būsiu saugi, per galvą kažkaip nesinori gauti.
Įtampa vis didėja, į uostą nebeįleidžiami turistai, už sienos matosi krūva žurnalistų, muojuojančių mikrofonais, vienas iš streikuojančių graikų išeina į priekį ir grupelę lenkų išplūsta laužyta anglų kalba, išvadindamas juos naciais. Lenkai, kaip jau minėjau anksčiau, angliškai nesupranta, tačiau žodžio reikšmę „nacis“ žino.
Kol mėginu suprasti, kuo dėti naciai, vyras nusitempia mane prie gidės, kuri paaiškina, jog graikai streikuoja dėl to, jog didžioji dalis turistus gabenančių agentūrų yra sudariusios sutartis su turkais, kurie atplaukia su savo laivais į Kosą, pasiima turistus ir grįžta atgal. Turistus jie plukdo pigiau nei graikai, todėl pastarieji ir streikuoja. Nustembu: jeigu nueini į turgų ir pamatai dvi bobulytes, prekiaujančias braškėmis, viena brangiau, kita pigiau, tai juk pirksi ten, kur pigiau? Argi ne toks rinkos dėsnis? Kita vertus, aš juk žurnalistė, o ne ekonomistė, pasitikslinu pas vyrą, gal ne taip supratau? Mano asmeninė enciklopedija palinguoja galvą, ir sako: „ką gi, atrodo, Kose rinkos dėsniai negalioja“...
Situacija uoste – nekontroliuojama, minia vis labiau šurmuliuoja, streikuojantys vis labiau karščiuojasi, vaikai verkia, o neilgai trukus įvyksta drama, kurios vos nepražiopsau – iš kažkur atsiradus jauna turkų gidė ragina turistus streikuoti, tuo tarpu mūsų malonioji moteriškė ragina žmones vykti atgal į viešbučius.
Moteriškės apsižodžiuoja, vyresnioji gidė neišlaikiusi pliaukšteli jaunėlei per ausį, o ši krenta ant žemės, kartu nusitempdama ir vyresniąją. Turistai bando moteris išskirti, streikuojantys graikai gieda savo kovos šūkius, na, o mes sprunkame į autobusus ir suirzę grįžtame atgal į viešbutį.
Taigi, apibendrinam rezultatus – praradome pusę dienos, buvom išvadinti naciais, jaudinamės, ar atgausime savo jau sumokėtus pinigus už kelionę (jaudinomės ne veltui, kelionių gidą, kuris anksčiau visą dieną makaluodavosi viešbutyje, teko medžioti tris dienas ir net skambinti į jo agentūrą), ir net skanus viešbučio maistas nebepakelia nuotaikos..
Beje, vėliau žmogus, iš kurio nuomavomės keturračius, papasakojo, jog Kose streikai – gana įprastas dalykas. Praeitą sezoną, - pasakojo jis, tris savaites streikavo taksi firmos. Mašinų nuomos verslas išgyveno aukso amžių. Vis dėlto, jis apgailestavo dėl tokios situacijos, kadangi didžioji dalis suirzusių, pasibaisėjusių ir nusivylusių turistų keiksnojo gražiąją salą, streikus bei streikuojančius, ir, deja, prisiekinėjo salon daugiau nei kojos nekelsiantys.
Manau, jog dėl tos pačios priežasties negrįšiu ten daugiau ir aš. Atostogauti šalyje, kur bet kas – taksi, oro uostai ar viešbučio personalas gali bet kada pradėti streikuoti – ganėtinai rizikinga. O kartą tą riziką išgyvenus, nesinori jos patirti vėl... Ir noras pamatyti išsvajotąją, „tikrąją“ Graikiją, kažkodėl sumažėja...
Ir tuo pačiu atsiranda miglotas suvokimas, kodėl Graikija susiduria su itin didelėmis ekonominėmis problemomis Europos Sąjungoje. Arba tiksliau, kodėl Europos Sąjunga susiduria su didelėmis ekonominėmis problemomis dėl... Graikijos. Ir nuoširdus nustebimas – ką, prieš priimant Graikiją į ES, niekas nesilankė Kose?
--
Nemalonių nuotykių kelionėje teko patirti ir Jums? Pasidalinkite savo mintimis ir istorija! Siųskite rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Sugadintos atostogos“.