Gimiau ir užaugau Vilniuje. Baigiau mokyklą, kaip ir dauguma mano bendraamžių. Turėjau daug minčių ir svajonių ateičiai, tačiau gyvenau sunkiai besiverčiančioje šeimoje, sunku ir gėda pripažinti, tačiau pinigų mums nuolat trūko, nors tėvai stengėsi kaip įmanydami.
Tuo metu mano jaunesnė sesuo dar lankė mokyklą. Norėdamas padėti šeimai, nestojau niekur mokytis ir nusprendžiau susirasti darbą. Darbo ieškojau ilgai, tačiau norinčių priimti vaikiną, neturintį patirties, retas sutikdavo, sekėsi tikrai prastai. Vieną diena iš pažįstamo žmogaus sulaukiau skambučio, kad yra vienas darbas, už kurį bus daug sumokėta. Net nesvarstęs iš karto sutikau.
Darbas buvo paprastas – reikėjo kai ką pavogti, mane, aišku, patikino, kad viskas saugu... Kol nesutikau, apie pasekmes negalvojau, nes reikėjo greitai gaunamų pinigų, kad bent kiek šeimai galėčiau padėti. Viskas sekėsi gerai, pinigų gaudavau daug, tačiau po kelių vagysčių, kai pradėjau uždirbti daugiau nei bendražygiai, jie sumanė manimi atsikratyti, nes suprato, kad nekvailas esu ir labai atidus. Todėl neilgai trukus mane sučiupo, gavau laisvės atėmimo bausmę.
Atsėdėjau man skirtą laiką, jaučiu išpirkęs savo klaidą, tik motinos skausmo neatpirksiu, daug prisikentėjo dėl manęs, sveikatą prarado. Kalėdamas supratau, kad nelengva bus grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo, neturėsiu draugų paramos, praradau giminių pasitikėjimą... Jau tada buvo aišku, kad svajonių apie geresnį gyvenimą teks atsisakyti.
Problema yra ta, kad oficialaus darbo niekada neturėjau, todėl dabar, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, kur tik nueičiau, joks darbdavys manęs nepriima, lyg būčiau koks raupsuotasis. Pokalbiui pasikviečia, bet kai pasakau, kad esu sėdėjęs, ilgai su manim ir nesikalba – keli žodžiai ir „viso gero, mes su jums susisieksime“. Žvilgsnis iš karto pasikeičia, matau neigiamą nusistatymą veiduose. Mato, kad nesu kvailas, tai stengiasi mandagiai, bet viską aš suprantu – niekas nenori imti buvusių kalinių.
Sunku įgauti žmonių pasitikėjimą. Žinot, va taip rankos ir svyra. Atrodo, kam iš vis ta žemė mane nešioja, jei niekur nepritampu dabar, pora metų po išėjimo – ir vien nesėkmės. Išgyvenu tik iš pašalpų ir tėvų padedamas... Nuolat ieškau darbo, tačiau kaskart prarandu viltį. Nebeliko nei draugų, nei artimieji bendrauja. Tik vieninteliai tėvai palaiko ryšį, bet ir tai gėdijasi kviesti į šventes su giminėmis.
Gaila man Lietuvos trumparegių žmonių, kurie, kaip sakoma, „apie knygą sprendžia iš viršelio“. Taip, aš sėdėjęs, bet pirmiau pasidomėkit, už ką, o ne teiskit iš karto. Nieko juk nenužudžiau... Tiesiog noriu pradėti naują gyvenimą, o būtent šalis, kurioje užaugau, kurią labiausiai myliu ir kuri man turėtų suteikti pagalbą, mane atstumia ir nustumia į patį dugną su užrašu: „niekam netinkamas“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis, patirtimi? Esate atsidūrę panašioje situacijoje? Papasakokite ir įkvėpkite! Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: